Kaltės šešėlis. Abby Green
Читать онлайн книгу.
paleido Valentiną ir pažvelgė iš aukšto.
– Kadangi dalyvaus ne visi svečiai, už nesuteiktas paslaugas nesumokėsiu.
Prireikė kelių sekundžių, kol Valentina suvokė žodžių prasmę, ir ji garsiai aiktelėjo.
– Bet… tai…
Karmela negailestingai nutraukė.
– Daugiau to neaptarinėsiu. Dabar liepk darbuotojams aptarnauti atvykusius svečius. Tegu niekas nesako, kad mes juos atstūmėme.
Apstulbusi Valentina padarė, kaip liepta, puikiai suprasdama, kaip Karmela Koreti panaudotų savo įtaką, jeigu jai nepaklustų. Stebėdama, kaip darbuotojai lyg niekur nieko mikliai aptarnauja sukrėstus svečius, Valentina neįtikėtinai smarkiai virpėjo.
Negalėjo ant aukštosios mados suknelės išlieti šampano, ar numesti kam ant kelių padėklo, todėl akimirką pasitraukė į tylų kampelį, kad nusiramintų ir suvoktų tai, ką sužinojo. Kaip ir tai, kad Karmela jai nesumokės! Nubėgusios pėdkelnių akys – mažiausias rūpestis… Po galais, kas dabar samdys maitinimo įmonę, susijusią su skandalingiausiomis metų vestuvėmis?
Džijus nuo praeinančio padavėjo padėklo pasiėmė dar vieną pilną šampano taurę. Jau nesuskaičiavo, kiek išgėrė, bet alkoholis maloniai slopino mintis. Jis įžengė tiesiai į amžiaus įvykį. Tikėjosi išvysti švenčiančią ir padidėjusia galia besipuikuojančią pusbrolio šeimą, bet rado tik svečių būrelius, išsibarsčiusius prabangiai išpuoštoje pokylių salėje ir jaudriai besišnibždančius apie pabėgusią nuotaką.
Kilęs skandalas buvo toks netikėtas, kad net iš dalies išsklaidė pyktį, kilusį dėl minties, kad teks maloniai bendrauti su šeima. Jis išvydo vyresniąją netikrą seserį Liją, bet instinktyviai išvengė pokalbio su ja, nes niekada nežinodavo, ką sakyti aukštai, rimtai moteriai, kuri po savo motinos, pirmos tėvo žmonos, mirties užaugo pas senelius.
Galvodamas, kad dabar tikrai neprivalo likti, Džijus nusprendė atlikęs pareigą, išmaukė šampaną ir padėjo tuščią taurę. Jis išsmuko iš pagrindinės salės į koridorių ir praėjo prieškambarį, kuriame grupė derino instrumentus ir tikrino garsą. Džijus negalėdamas patikėti papurtė galvą – akivaizdu, kad kalbos jų dar nepasiekė, o gal grėsmingoji teta Karmela neketino leisti, kad pabėgusi nuotaka trukdytų svečiams šokti kiaurą naktį?
Staiga kažkas patraukė Džijaus žvilgsnį. Sustojo kaip įbestas. Tuo metu žingsniavo pro kitą kambarį, sandėliuką. Jis matė, kad tai figūra moters, sėdinčios ant kėdės tuščiame kambaryje tarp dėžių ir kėdžių stirtų. Nuleidusi galvą, žvilgančius kaštoninius plaukus susukusi į kuodelį. Tvirtas kojas slėpė juodas sijonas. Balti marškiniai ir švarkas. Lieknos blyškios rankos sudėtos ant kelių.
Tarsi pajutusi žvilgsnio svorį, ji pamažu pakėlė galvą. Déjà vu užplūdo taip staiga ir smarkiai, kad Džijus vos nesusverdėjo. Ne, pamanė, negali būti, kad tai ji. Tik ne čia, tik ne dabar. Niekada. Ji egzistuoja tik sapnuose ir košmaruose. Ten keikia jį kartu su brolio vaiduokliu.
Bet štai moters galva visiškai pakelta ir tos nuostabios tigro akys ima plėstis. Tai ji. Suvokimas susprogdino kažką giliai viduje. Kažką, kas septynerius metus buvo sustingęs laike. Džijus matė, kaip išblyško jos skruostai. Šie dabar kur kas labiau kampuoti, nes dingo paaugliškas putlumas. Kur kas gražesni. Jis matė, kaip ryjant seiles, sujudėjo jos gerklė.
Ji šiek tiek trūkčiodama atsistojo. Buvo aukštesnė, nei jis prisiminė, lieknesnė, tačiau su labai moteriškais apvalumais. Tas gimstančio grožio pažadas, kurį jis prisiminė, su kaupu ištesėtas. Džijų vienu metu veikė tiek daug dalykų, kad jam teko visus užgniaužti giliai viduje.
Jis jau seniai ir bijojo, ir laukė šios dienos. Negalėjo dabar sugniužti. Neleis sau tokios prabangos.
Priėjo prie tarpdurio ir, nors nereikėjo, ištarė:
– Valentina. – Patylėjęs pridūrė: – Gera tave matyti.
Valentina apstulbo. Vienas sukrėtimas po kito. Net nesuvokusi, kad kalba garsiai, ištarė:
– Neturėtum čia būti. – Tave turėjo sustabdyti gryna mano valios jėga. Tačiau šito nepasakė.
Džijaus lūpų kamputis kilstelėjo, bet tai nebuvo šypsena.
– Na, mano pusbrolis yra, tiksliau, buvo jaunikis, todėl turiu teisę čia būti. – Jis kiek susiraukė. – Ką čia darai?
Valentinos protas dirbo prastai. Ji išsiblaškiusi atsakė:
– Aš atsakinga už maistą.
Džijus daug aukštesnis ir platesnis, nei ji prisiminė. Dingo visi berniukiškumo ženklai. Jis – vien tik aštrūs kampai, gysloti raumenys ir jėga. Kostiumas lipo prie raumeningo kūno tarsi antra oda. Nuo baltų marškinių ir baltos peteliškės gymis rodėsi dar tamsesnis.
Tačiau plaukai tokie pat netvarkingi, suteikiantys pažįstamo nutrūktgalviškumo, kuris Valentinos sąmonėje kažką blausiai priminė. Akys šviesiai rudos, o padykęs balselis šnibždėjo, kad ji puikiai žino, jog tam tikroje šviesoje jos gali būti žalios.
Valentina valandų valandas stebėdavo, kaip Džijus ir jos brolis kurstydavo vienas kitą krėsti beprotiškai drąsias išdaigas su žirgais arba krosiniais motociklais, iš pradžių Džijaus tėvo žemėje, paskui nuosavoje. Bet tada jie jau turėjo normalius suaugusiųjų motociklus ir juodu su jos broliu mėgaudavosi bebaimėmis lenktynėmis. Ji prisiminė, kaip Džijus atkragindavo galvą ir juokdavosi; atrodydavo toks gyvybingas ir vyriškas su baltai veide žvilgančiais dantimis.
Ji prisiminė, kaip sulaukusi penkiolikos vėl išvydo jį pirmąkart per maždaug ketverius metus, nes tuo metu jis gyveno Prancūzijoje, kurdamas žirgų verslą. Namo grįžo kaip pergalingas didvyris, savo paties jėgomis tapęs milijonieriumi, su pulku čempionų grynaveislių žirgų. Tačiau tai neturėjo įtakos tam, kad staiga jos požiūris į Džijų visiškai pasikeitė. Jį išvydus susukdavo pilvą, paskui jame suplasnodavo drugeliai – taip smarkiai, kad atrodydavo, jog pykina. Aukštas raumeningas kūnas begėdiškai traukė žvilgsnį.
Nors jausdavo gėdą, Valentina visada prisijungdavo prie brolio, kai šis grįžęs namo ilgų vasaros atostogų, keliaudavo aplankyti Džijaus naujuosiuose namuose netoli Sirakūzų. Džijus įsigijo didingą castello2 su ūkiu, kuriame įrengė šiuolaikišką žirgyną ir maniežą. Tuo metu jis tvarkė netoliese esantį apleistą hipodromą, kuriame, dabar vadinamame Korečio vardu, kasmet vyksta tarptautinės Korečio taurės lenktynės.
Kartą Džijus užklupo ją spoksant ir jai buvo taip gėda, kad raudonis neišnyko visą savaitę. Iš galvos niekaip neišėjo tai, kaip ilgai Džijus žvelgė jai į akis ir neskubiai nusišypsojo, tarytum tarp jų būtų įvykę kažkas neteisėto ir slapto. Kažkas, kas ją baugino ir jaudino.
Džijaus veidas gražus, lūpos išraiškingos. Aukšti skruostikauliai ir ryški tiesi nosis. Tvirtas smakras. Bet visą grožį temdė jo elgesys. Jį tarytum jėgos laukas supo tamsus niūrumas.
Džijus kilstelėjęs ranką parodė jai į plaukus ir tarė:
– Ten kažkas yra… va ten.
Žodžiai sudaužė prisiminimus ir grąžino ją į dabartį. Jis rodė virš dešinės ausies, Valentina kilstelėjo ranką, pajuto kažką drėgno ir lipnaus ir nuleidusi delną išvydo gumulą tirštų oranžinių lašišų ikrų.
Paskui jai pasirodė, kad sodrus jo baritonas privertė galvoje garsiai ir aiškiai suskambėti varpus. Džijus atrodė nutrūktgalviškai, nes toks ir buvo, o toks elgesys lėmė jos brolio žūtį. Kelias pastarąsias akimirkas Valentina saugojo save nuo minties, kad jis čia, priešais ją, bet tos apsaugos nebeliko.
Ji prisiminė. O kartu su suvokimu užplūdo
Pilis (it.).