Išbandymas skandalu. Caitlin Crews
Читать онлайн книгу.
ji. Nerūpestingai ir atsainiai. – Tai proga man atsigriebti.
– Pasakyk, Elena, – prabilo jis ir jo balsas apsivijo ją, susipynė viduje, versdamas netekti vilties dėl jo keliamo silpnumo, nors turėtų būti jam visiškai atspari, nors norėjo būti jam atspari, – kas nutiks, kai ši kelionė baigsis? Ar parskubėsi pas tą didžią siaubingos santuokos garbę, džiaugdamasi trumpu atokvėpiu? Klusni ir romi kaip avelė, kaip Nikolui greičiausiai patinka?
Ji nenorėjo klausytis, kaip jis kalba apie Nikolą. Apie santuoką, kurios prieš šešis mėnesius taip griežtai kalbėdamas patarė jai nesudaryti. Nuo tol kažkas giliai joje suvirpėjo ir ėmė skaudėti, o ji nenorėjo galvoti, kodėl taip yra. Niekada nenorėjo.
Ne tu svarbiausia, – subarė save prisiminusi, kad šįkart gali netekti kur kas daugiau. – Ir tikrai ne jis.
– Žinoma, – tarstelėjo su nuostaba, tarytum Aleksandras tikrai patikėtų, kad Nikolo Falko sužadėtinė dirba jachtoje stiuardese vien dėl to, jog prieš santuoką praplėstų akiratį. Tarytum ji iš tiesų taip elgtųsi. – Manau, čia ir visa esmė.
– Prisižiūrėjau nesėkmingų santuokų, – pasakė jis, o balse ir į ją nukreiptose tamsutėlėse akyse slypėjo niūrumas. Jis privertė ją suvirpėti, nors ir bandė tai nuslėpti. – Tiesą sakant, vakar mane patį metė prieš pat ceremonijos pradžią. Mano drovioji nuotaka buvo įpusėjusi kelią iki altoriaus, kai apsigalvojo, – jo burna, ciniška ir griežta, išlinko. – Tačiau tavoji, užtikrinu, bus blogesnė. Daug blogesnė.
Elena nenorėjo galvoti apie Aleksandro vestuves, paliktą ar nepaliktą jaunikį. Juolab nenorėjo galvoti apie savąsias. Ji vėl sutramdė keistą norą paaiškinti, atskleisti jam tiesą apie Nikolą ir nutrūkusias sužadėtuves. Bet jis jai ne draugas. Ne saugus užutėkis. Tiesą sakant, jis blogesnis už Nikolą. Kodėl taip sunku šitai turėti omenyje?
– Apgailestauju dėl tavo vestuvių, – tai buvo geriausia, ką sugebėjo suregzti, ir vis tiek skausmingai suvokė, kad sako netiesą.
– Aš ne, – atkirto jis, ir Elena pagaliau suprato jo toną, nes jį atpažino. Saviplaka. Nustebusi sumirksėjo. – Bent jau ne tiek, kiek turėčiau, ir ne dėl to, dėl ko turėčiau.
Tuomet Aleksandras atsitiesė ir atsistūmė nuo baro. Jis pajudėjo jos link – tiksliau, prisiartino – ir ji į jį atsigręžė. Lyg taip galėtų susilpninti pavojingą jo trauką. Ar pašėlusią bejėgišką reakciją į jį, regis, ilgiau būnant šalia jo tik stiprėjančią.
Nepadėjo.
Jis sustojo tik atsidūręs gerokai per arti, ir toji įstabi jo krūtinė buvo visai greta – jei išdrįstų, jei visiškai netektų sveiko proto, jei nebevaldytų ir to, kas liko iš jos gyvenimo, galėtų linktelėti galvą ir prisispausti lūpomis prie tos tvirtos gražios platybės, kurios apskritai neturėjo sau leisti pastebėti.
– Pasakyk, kodėl čia esi, – ištarė jis apgaulingai tyliu balsu, nuo kurio jai sulinko keliai. – Ir neskiesk apie nuotykius poilsio metu. Puikiai žinau, kokia tu moteris, Elena. Nepamiršk to. Aš niekada nepamirštu.
Nežinia kodėl toji pastaba prilygo antausiui, nors ji jau žinojo, kokia jo nuomonė apie ją. Nors ji tuo kliovėsi.
– Tik tau ir kalbėti, ar ne? Nepamiršk, kad aš taip pat žinau, kas tu toks.
– Neteisingas atsakymas.
Elena atsiduso.
– Neturėjai sužinoti, kad aš esu čia. Kai pasieksime uostą – bet kurį uostą – išleisk mane, ir atrodys taip, kad manęs šiame laive nė nebuvo.
Akimirką beveik tikėjo, kad jis taip ir pasielgs.
Kad jis paprasčiausiai numos ranka į tarp jų gaudžiančią griaunančią įtampą, į faktą, kad ji atsidūrė jam priklausančiame laive. Kad jis to nepaisys. Bet Aleksandro burna, patinusi, tačiau vis dar ciniška, vėl išlinko, akys šaltai plykstelėjo, ir ji suprato klydusi.
– Man taip neatrodo, – ištarė jis atitraukdamas žvilgsnį nuo jos akių ir nukreipdamas į lūpas.
– Aleksandrai… – prabilo ji, bet nutilo, kai jo žvilgsnis vėl įsmigo jai į akis. Krūptelėjo, lyg būtų jo paliesta. Pasijuto nudeginta iki pat šerdies, tarsi jis tikrai ją būtų palietęs.
– Manęs dar niekada nebandė taip nemokšiškai šnipinėti, – sukuždėjo jis apnuogindamas visą tą pašėlusią kaitrą, tą pritvinkusį troškimą, kurį ji juto vis stipriau įsiplieskiant tarp jų ir kuris, kaip Elena žinojo, jai leidus ją pribaigtų. Pribaigtų viską. – Sveikinu, Elena. Dar vienas pirmas kartas.
– Šnipinėti? – ji prisiversdama nusijuokė. – Kodėl turėčiau tave šnipinėti?
– Kodėl norėtum ištekėti už tokio gyvulio kaip Nikolas Falkas? – jis, italas iki paskutinio colio, pabrėžtinai gūžtelėjo pečiais, bet Elenos neapkvailino. Jo žvilgsnyje ji matė ryžtą, tą nuo jo neatsiejamą negailestingumą. Dar kažką, kas priminė jai aną šokį. – Tu paslaptinga moteris, sutverta vien iš nežinomų ir neįtikėtinų dalykų. Bet būk rami. Neketinu tavęs išleisti iš akių.
Tada jis visai nemaloniai nusišypsojo, ir Elenos širdis smigo tiesiai iki kulnų ir atsitrenkė į žemę.
Ji pakliuvo į rimtą bėdą.
Su Aleksandru Korečiu.
Vėl.
***
Tik atsidūręs prašmatniame lauko duše greta erdvaus pagrindinio miegamojo, Aleksandras leido sau atsipalaiduoti. Atsikvėpti.
Šis didelis namas saloje, pastatytas mažame žemės lopinėlyje arčiau Sicilijos nei Sardinijos krantų, buvo vienintelė vieta, kurią jis laikė tikraisiais namais. Vienintelė vieta, kur jo nepasiekė prakeiksmas būti Korečiu.
Jis užsimerkė ir palaukė, kol karštas vanduo padės vėl pasijusti savimi.
Aleksandras norėjo pamiršti. Tas apjuoktinas vestuves ir tai, kad Alesė Batalija išdavė jų sudarytą sandėrį garsioms šeimoms sujungti ir, žinoma, išdavė jį. Nė nekalbant apie nutolusį pusbrolį Matejų, kuris, pasirodo, yra jos meilužis. Dar ta girta pykčio kupina naktis, kurią jis vargiai prisiminė, nors veido būklė ir pašaipios policijos pastabos šį rytą, kai jis pabudo areštinės kameroje neatitikdamas Korečių žiniasklaidos grupės generalinio direktoriaus įvaizdžio, daug pasakė.
Jo galvoje vis dar aidėjo bjaurūs, užuominų kupini paparacų, apsupusių jo pastatą Palerme, klausimai, susiliejantys su užsilikusiu galvos skausmu ir įvairiomis kančiomis, kurių jis buvo pasiryžęs nepaisyti, kai brolis Santas šįryt jį ten nuvežė.
Ar žinojote, kad Jūsų sužadėtinė miega su Jūsų pusbroliu? Jūsų konkurentu?
Ar Korečių šeima atlaikys dar vieną skandalą?
Kokia Korečių žiniasklaidos grupės akcininkų nuomonė apie Jūsų viešai patirtą gėdą ir areštinėje praleistą naktį?
Jis norėjo pamiršti. Viską. Buvo nepakeliama galvoti apie sumaištį, kurią paskui save paliko jo apgavikė nuotaka ir pasalūnas pusbrolis. Ir kaip reikės tai sutvarkyti.
O dabar dar ir Elena.
Tos mąslios mėlynos akys, tiksliai atitinkančios tobulos sicilietiškos vasaros popietės atspalvį. Šviesūs plaukai, kurie pirmąkart ją išvydus buvo sukelti, kad kristų nugara, o šiandien surišti į trumpesnę kasą palei sprandą. Elegantiškas kūnas, lieknas ir vingrus, toks pat kerintis su juokinga stiuardesės uniforma, kaip ir prieš šešis mėnesius, kai jis pirmąkart pasijuto užburtasjos grožio toje pokylių salėje.
Tąkart ji vilkėjo įspūdingą suknelę, kuri žavingai ją apnuogino nuo sprando iki vos kelių