Pirmasis jausmų romanas Lori Foster į rankas pakliuvo, kai ji sirgdama sėdėjo namie ir nuobodžiavo. Sesuo tada atnešė pilną krepšį mažų dailių knygučių. Lori jomis iškart susižavėjo ir per kelerius metus prisiskaitė tiek, kad netvėrė noru ir pati parašyti intriguojantį jausmų romaną. Šiandien Lori Foster – viena garsiausių jausmų romanų rašytojų.

      Lori su šeima gyvena Ohajo valstijoje, Šiaurės Amerikoje.

      1

      Džošas

      Itin susidomėjusi Amanda Barker įkišo nosį į drabužinę. Daugybę kartų ji lankėsi gaisrinėje – persekiojo jį – tačiau į šią vietą, kur pašaliniams įeiti draudžiama, kol kas nebuvo užklydusi.

      Tiršti vandens garai vis dar sklandė palubėje nuo šalimais įrengtos dušinės, drėgmė sunkino orą. Kelios praviros spintelės buvo tuščios. Aplink primėtyta baltų rankšluosčių – ant grindų, suoliukų ir į eilę sustatytų lakuotų medinių kėdžių. Amanda suraukė nosį. Kambaryje tvyrojo vyriškas dūmų, muilo ir prakaito kvapas.

      Nemalonus buvo tik dūmų kvapas.

      Ant tolimesnės kambario sienos, kaip tik prieš duris, kabėjo įrėminta „Gaisrininko malda“ – šiek tiek pakrypusi, stiklas nusėtas vandens lašeliais. Šalia pritvirtinta lentelė „Mylimi ir nepamirštami“, kurioje surašytos gaisrininkų, žuvusių tarnybos metu, pavardės.

      Trūkčiojamai įkvėpusi Amanda žengė į vidų. Jos žvilgsnį iš karto patraukė malda, susigriebė stovinti priešais ją ir skaitanti žodžius, kuriuos ir taip mokėjo atmintinai.

      „Leisk man išlikti budriam, išgirsti net silpniausią šauksmą, greitai ir veiksmingai užgesinti gaisrą.“ Pirštais prisilietusi prie šiuos nuostabius žodžius dengiančio stiklo Amanda nubraukė drėgmę. Atitraukusi ranką nusisuko, užplūdo prisiminimai ir, kaip paprastai tokiais atvejais, širdį užgulė sunkumas.

      Amanda jau buvo išmokusi būti tvirta, tad nusipurtė nemalonų jausmą ir apsižvalgė.

      Atrodė, drabužinėje ir dušinėje tuščia, tačiau ji žinojo, kad Džošas kažkur čia. Budėtojas pasakė… jis netgi leido jai įeiti į vidų, o kalbėdamas visą laiką šypsojosi, buvo pasirengęs veikti drauge su ja, norėdamas priversti prastos reputacijos jų leitenantą galų gale bendradarbiauti.

      Keitėsi pamaina, pagrindinėje patalpoje jai už nugaros šnekučiavosi ir juokėsi gaisrininkai. Jie dažnai flirtuodavo, kartais elgdavosi šiurkščiai kaip tikri eržilai ir labai mėgo linksmintis, taip neutralizuodami juos slegiančią sunkios atsakomybės naštą. Aišku, dėl nuolatinių treniruočių buvo geros fizinės formos, liekni ir tvirti.

      Vaikinai atrodė puikiai – ir patys tai suprato. Jie visi, išskyrus vieną, noriai, netgi nekantriai laukė, kada galės fotografuotis jos kalendoriui. Juk pardavus tiražą pinigai atiteks nudegimų centrui.

      Amanda tikėjosi, kad niekas daugiau neužeis į drabužinę, nes jau seniai laikas jai kai ką išsiaiškinti su Džošu Maršalu. Jis nuo pat projekto pradžios atsisakė prisidėti prie jos sumanymo, kad ir kaip stengėsi jį perkalbėti, ir paprasčiausiai jos vengė. Net į skambučius neatsiliepdavo.

      Tas vyras – tikras bukagalvis ir savanaudis, taip ji jam ir pasakys, tik nenorėtų to daryti prie liudininkų. Jai nepatiko tokie susirėmimai. Tiesą sakant, stengdavosi išvengti nemalonumų.

      Tačiau jis kaltas, kad šį kartą teks susiimti.

      Jai reikia Džošo Maršalo. Būtina išaiškinti, kokį svarbų darbą ji dirba, o tada gauti jo sutikimą prisidėti prie naujausio labdaringo sumanymo. Tiesa, fotografuotis sutikę vyrai atrodo puikiai, tačiau Džošas Maršalas juos visus pranoksta. Jis nuostabus. Seksualus. Jo nuotrauka idealiai tiktų lapkričio mėnesio puslapiui ir net kalendoriaus viršeliui. Panaudotų ją reklamai vietos laikraščiuose, knygynuose ir internete.

      Šiandien Amanda kaip nors turės išlupti iš jo sutikimą.

      Jos ausis pasiekė tylus garsas, tarsi kažkas basomis kojomis tapentų betoninėmis grindimis. Atsisuko – ir štai stovi jis, kone metro devyniasdešimt centimetrų ūgio milžinas. Atsainiai atsirėmęs į durų staktą vyras be menkiausio rūpestėlio. Jo šviesūs plaukai šlapi, raumenys šlapi, net klubus vos dengiantis siauras rankšluostis šlapias.

      Vandens lašai iš lėto rieda krūtine ir tvirtą pilvą dengiančiais plaukeliais žemyn, kol pasislepia po rankšluosčiu. Rankas susinėręs, kojas susikryžiavęs per kulkšnis. Pro prasiskyrusį rankšluostį matyti plaukuota šlaunis, virš jos iki pat netvirtai surišto mazgo driekiasi šviesesnė klubo oda. Užtektų truputį truktelėti ir rankšluostis nukristų.

      Amanda buvo mačiusi jį su leitenanto uniforma, sukaitusį ir suprakaitavusį iškart po gaisro, buvo mačiusi atsipalaidavusį, dykinėjantį gaisrinėje ir laukiantį iškvietimo.

      Pusnuogio dar nebuvo mačiusi, šis vaizdas tikrai… vertas dėmesio.

      Amanda atsitiesė ir sutiko jo žvilgsnį. Teko gerokai atlošti galvą, nes Džošas buvo daug aukštesnis už ją. Kai esi vos metro šešiasdešimt septynių centimetrų, turi su tuo susitaikyti, ji tikrai neketino gūžtis vien dėl to, kad priešais stovi pusnuogis vyras ir stengiasi priversti ją pasijusti nejaukiai.

      – Sveiki, leitenante Maršalai, – tarė ji.

      Tamsiai žalios Džošo akys, dažniausiai žvelgiančios nedraugiškai, dabar slydo jos kūnu aukštyn: nuo batelių per švelniai rožinį kostiumėlį iki auskariukų su perlais ausyse. Kreivai šyptelėjęs jis neskubėdamas trimis žingsniais pasiekė savo spintelę.

      – Sveiki, panele Barker. – Džošas atidarė dureles, susirado buteliuką odekolono ir šlakelį įsipylęs į delną pasitapšnojo veidą, kaklą.

      Džošo kvapas buvo stipresnis nei dūmų, Amanda užuodė šiltą drėgnos odos, muilo ir aitroko odekolono aromatą. Prisiminė šį kvapą iš anksčiau, tačiau šįkart viskas atrodė kitaip. Dabar jo galingas kūnas buvo pusnuogis.

      Amandos šnervės suvirpėjo, nesąmoningai žengtelėjusi atatupsta ji atsitrenkė į sieną.

      Aišku, jis tai pastebėjo – Amanda suprato iš jo šypsenos, iš to, kaip sublizgo tamsiai žalios akys. Sulaikiusi kvapą Amanda laukė, ką jis pasakys, kaip iš jos pasišaipys, tačiau Džošas tik pasiėmė šukas. Šukuodamasis pasisuko į ją visu kūnu.

      – Beje, kaip tu čia patekai?

      Dar niekada Amanda nebuvo mačiusi, kaip vyras tvarkosi po maudynių. Džošas Maršalas… taip, tai tikrai netikėta. Juodomis šukomis braukiant per drėgnus plaukus tvirti jo rankų raumenys įsitempė ir išsipūtė. Pažastys prižėlusios kiek tamsesnių plaukelių. Amandos širdis neramiai daužėsi į šonkaulius. Kažkodėl ši Džošo kūno vieta jai atrodė daug intymesnė nei apnuogintos šlaunys ar pilvas.

      – Prarijai liežuvį? – Jis pasiėmė marškinėlius ir atsainiai užsivilko per galvą, nekreipdamas dėmesio į ką tik sušukuotus plaukus. Ant marškinėlių priekio užrašas pranešė: „Gaisrininkai randa jas karštas, o palieka drėgnas.“

      Amandos pulsas padažnėjo, ji atsikrenkštė norėdama prabilti aiškiai.

      – Mane įleido budėtojas, kad galėtume pasikalbėti.

      – Tu atkakli mažutė, ar ne?

      Ji nekreipė dėmesio į seksistinę žodžių prasmę, nors iš tikrųjų Džošas sakė tiesą: ji atkakli ir tikrai maža.

      – Neatsiliepi į mano skambučius.

      – Tikrai neatsiliepiu. – Žemame Džošo balse aiškiai trūko susidomėjimo jos apsilankymo priežastimi. – Nesusimąstei kodėl?

      To klausdamas jis paėmė juodas medvilnines trumpikes ir nusirišo