Žavios melagystės. Emilie Richards
Читать онлайн книгу.
geltonoji JAV spauda pakurstė įsiplieskusias aistras, aprašydama neva žiaurų ispanų elgesį su vietiniais Kubos gyventojais. Buvo paskelbtas karas. Jis baigėsi po 109 dienų, pasirašius Paryžiaus taikos sutartį (vert.)].
Arčeris užsiverbavo ne dėl to, kad jam būtų bent kiek rūpėję, kas nutiko salos, esančios pernelyg toli, kad būtų pavojinga, tamsiaodžiams gyventojams. Kai atėjo Tedžio Ruzvelto [Teodoras („Tedis") Ruzveltas (1858–1919) – dvidešimt šeštasis JAV prezidentas. Ispanijos–Amerikos karo metu jis tarnavo laivyno sekretoriaus pavaduotoju ir aktyviai propagavo JAV intervenciją Kuboje. Paskatino įkurti Pirmąją savanorišką kavalerijos kuopą (į ją stojo tarnauti tik savanoriai). Ši kuopa greitai tapo žinoma „atšiauriųjų raitelių" vardu (vert.)] šaukimas, Arčeris užsiverbavo į kariuomenę, nes taip galėjo išvengti bėdos: vienas rančos savininkas, žaisdamas su Arčeriu pokerį, pralošė jam didžiąją dalį savo sunkiai uždirbtų santaupų ir dabar grasino įrodyti, kad Arčeris sukčiavo. Kadangi taip ir buvo, kelionė į Kubą jam pasirodė geras būdas neprarasti orumo ir kartu apsaugoti savo sprandą nuo kilpos.
Aišku, Tomas prie „atšiauriųjų raitelių" prisidėjo ne dėl to, kad būtų patekęs į bėdą, ir net ne dėl to, kad norėtų pakeliauti po pasaulį. Jis buvo iš tų žmonių, kurie jaučia kitų kančią taip, lyg tai būtų jų pačių pilvas, gurgiantis iš alkio, jų gerklė, išdžiūvusi nuo troškulio. Įgudęs atletas, raitelis ir taiklus šaulys Tomas buvo ir vienintelis turtų paveldėtojas. Jo tėvas – geležinkelių magnatas sparčiai augančiame San Francisko mieste, tad vieną dieną Tomas turėjo paveldėti didelę miesto dalį. Negalvodamas apie turtus, kurie kada nors jam priklausys, Tomas atidavė savo likimą į Ruzvelto rankas. Jo nesulaikė netgi tėvo grasinimai išdalyti palikimą tolimiems giminaičiams.
Nors abu vyrai buvo paskirti į kavalerijos būrį, iš pradžių nekreipė dėmesio vienas į kitą ir bičiuliavosi tik su saviškiais. Vieną vakarą lauko aludėje netoli Riversaido parko, San Antonijuje, rikiuotės vadas, išminuotojas Linkas Vebsteris, mėgstantis kankinti kitus, užsipuolė Tomą.
Nors ir kaip išvargęs po sunkių treniruočių, Linkas sugebėdavo išmaukti tiek svaigalų, kad tapdavo netramdomas. Tą vakarą jam užkliuvo nekalta Tomo pastaba. Arčeris, nuolat ieškantis progų susimušti, net nesusimąstęs įsikišo tarp priekabiautojo ir aristokrato. Linkas užsimojo smogti, bet Arčeris suskubo nustumti Tomą į šalį ir Linkas tvojosi ant žemės, palydėtas visų tai mačiusių juoko.
Tomas ir Arčeris, susieti šio įvykio, tapo neišskiriami draugai. Bet nuo to laiko Linkas tik ir ieškojo progų atkeršyti Tomui, lyg tai būtų jo gyvenimo tikslas. San Antonijuje, o vėliau ir Tampoje, Tomui kliūdavo purviniausi darbai. Kai buvo skirstomi arkliai, Tomas – nieko nuostabaus – gavo išverstakį, į vidų įlinkusiomis kojomis kastruotą kuiną. Laimei, „atšiaurieji raiteliai" sužinojo, kad Kubą užkariauti vyks pėsčiomis, ir Tomas su džiaugsmu jį paliko.
Diena po dienos Linkas su Tomu elgėsi vis bjauriau. Šis kiek galėdamas nekreipė dėmesio į didėjantį priešiškumą, bet tai tik dar labiau siutino Linką. Vieną dieną Tomas rado nupjaustytas visas savo mėlynųjų kavalerijos marškinių sagas ir netaręs nė žodžio jas prisisiuvo; kai kažkas prigrūdo į jo skrybėlę arklių mėšlo, jis nesiraukydamas viską iškratė ir išsivalė. Tomui ne visada pavykdavo užgniaužti pyktį, bet buvo pernelyg daug pastatyta ant kortos, kad leistų sau nesusitvardyti. Tikėjo, kad protas ir kantrybė galiausiai nugalės.
Arčeris, kuris niekada nepasikliovė nei vienu, nei kitu, manė, jog Tomas klysta.
„Atšiauriesiems raiteliams" išlipus iš krovininio laivo Daikiryje, pietinėje Kubos pakrantėje, įtampa tarp rikiuotės seržanto ir eilinio, rodės, išsisklaidė. Iš pradžių atrodė, kad Linkas rado naują objektą, į kurį galėjo nukreipti įsiūtį, o gal džiunglių karštis ir alinančios popiečių liūtys susilpnino domėjimąsi. Pirmasis mūšis, vykęs prie Gvasimaso, Linkui, Tomui ir Arčeriui baigėsi sėkmingai. Kaudamiesi su pasislėpusiais ispanų kariais, jie išvengė sužalojimų, nors aštuoni iš jų bendražygių žuvo. Bet praėjus savaitei po velnioniškai sunkaus puolimo Santjago pakraštyje, visų kantrybė išseko, o labiausiai – Linko.
Vakarą, prieš kylant į San Chuano kalną, Tomas suprato, kad Linkas jo nepamiršo. Visą dieną vyrai žygiavo nepaprastai blogomis sąlygomis. Einant siauru taku kojos grimzdo į purvą, jiems teko patiems skintis kelią per džiungles, saugantis visur knibždančių tarantulų ir sausumos krabų milžiniškomis žnyplėmis. Kai kurie vyrai susirgo karštine, kiti taip pat pradėjo įtarinėti, kad užsikrėtė. Nebuvo nei laiko, nei galimybių laikytis įprastos kariuomenės tvarkos. Jie metė savo antklodžių ryšulius ir susmuko ant žemės. Kalbėtis ir rūkyti buvo uždrausta, tad dauguma tiesiog užsimerkė tikėdamiesi užmigti.
Tomas jau kone snaudė, kai prie pat ausies išgirdo Linko šnabždesį:
– Kito vakaro tu nesulauksi, Robsonai. Aš tuo pasirūpinsiu.
Tomas atsimerkė ir pamatė pašaipų Linko veidą vos už kelių colių [ 1 colis = 2,5 cm (vert.)] nuo saviškio, bet kitą akimirką Linkas jau buvo dingęs tamsoje. Išsekęs Tomas svarstė, ar tik Linko žodžiai nėra jo paties didžiausių baimių išraiška. Jis ir taip abejojo, ar ištvers dar vieną dieną šiame pragare, ką jau kalbėti apie mūšį, tad užmigo įsitikinęs, kad grasinimai tik prisisapnavo.
Kitą rytą ketvirtą valandą jie vėl buvo ant kojų. Tomas ir Arčeris žygiavo drauge, tad Tomas papasakojo draugui apie sapną. Arčeris įtarė, kad Linko vizitas buvo tikras. Netgi grėsmės akivaizdoje Tomas keitė faktus, norėdamas padaryti juos priimtinesnius. Bet Arčeriui reikėjo rūpintis savo paties saugumu. Jis tegalėjo įspėti Tomą vengti Linko.
Buvo suplanuota atakuoti Santjagą iš dviejų pusių. „Atšiaurieji raiteliai" turėjo pasukti į Vakarus, perbristi San Chuano upelį ir patekti į puikiai ginamas San Chuano aukštumas. Kairėje buvo San Chuano kalnas, dešinėje – mažesnis kalnas. Laukdami nurodymų vieni „atšiaurieji raiteliai" tupėjo upelio pakrantėje, kiti šliaužė į savo vietas aukštose linguojančiose žolėse.
Arčeris ir Tomas lindėjo įsitaisę pakrantėje, kurios beveik nekliudė pašėlusi ispanų artilerija, užtikrintai vieną po kitos retinanti jų bendražygių gretas. Kažkur dejavo sužeistieji, oras buvo pritvinkęs keiksmų.
– Pamėginsiu rasti vietą, iš kur būtų geriau matyti, – pasakė Arčeris ir nuslinko prie duobės pakrantėje. Jis jau buvo pavargęs laukti, troško kautis. Lengvai pasiekęs duobę pritūpė, kad niekas jo nepastebėtų. Arčeris atsisuko pasižiūrėti, ar iš naujos stebėjimo vietos matyti Tomas.
Draugas tebebuvo ten, kur jį Arčeris ir paliko, bet link jo nuo uolų atodangos vogčiomis sėlino Linkolnas Vebsteris. Nebuvo kada galvoti. Arčeris pakėlė šautuvą ir iššovė – lygiai tą pačią akimirką, kai Linkas nusitaikė į Tomą.
Niekas, išskyrus vargšą Tomą, nebūtų sužinojęs, kas nutiko. Visi būtų lengvai patikėję, kad Linkas tapo dar viena ispanų kulkos, paleistos iš mauzerio, auka, bet nuleidęs šautuvą Arčeris pastebėjo žurnalistą iš Niujorko dienraščio. Jis tūnojo pasislėpęs už kitos uolų atodangos tolėliau pakrantėje. Jųdviejų žvilgsniai susitiko. Iš pasibaisėjusio vyriškio veido buvo aišku, kad jis viską matė, tik nepastebėjo esminės detalės – to, ką ruošėsi padaryti Linkas.
Žurnalistas išbalęs pakilo, lyg būtų tikras, kad Arčeris neleis jam išgyventi ir papasakoti šią istoriją. Jis spruko nuo uolos ir nėrė į patikimesnę priedangą. Tą akimirką ispanų kulka parbloškė jį ant žemės.
Istorija tuo būtų ir pasibaigusi. Netgi Tomas, kad ir koks sąžiningas, nebūtų temdęs jų puolimo aukštyn Ketlo ir San Chuano kalnais sėkmės, išklodamas, kas nutiko prieš pat ataką. Linkas buvo negyvas, žurnalistas – taip pat. Arčeris ir Tomas šį mūšį išgyveno. Prisipažinimas apie tai, kas tą rytą nutiko upelio pakrantėje, nebūtų davęs nieko gero.
Tačiau