Sulaužyta priesaika. Daiva Kašiubaitė
Читать онлайн книгу.
neturi kur apsistoti. Gali pernakvoti pas mane. Net kurį laiką paviešėti mano namuose. Regis, dabar moksleivių atostogos. Kiek jos truks? Savaitę? Dvi?
– Prisimeni, kur aš dirbu? – Pagaliau jai pavyko išsivaduoti iš žalių akių nelaisvės.
– Prisimenu daugiau, nei manai, – prislopinęs balsą ir palinkęs arčiau vylingai ištarė Raigardas, o Valdonė vėl pajuto kaistant skruostus.
Tai nuo kavos, – pabandė tikinti save. – Buvau sušalusi, dabar sušilau ir raustu kaip jaunamartė.
– Kvieti į svečius? Neturi kitų planų? Juk po poros dienų savaitgalis. Ką darysi, jei sumanysiu pasilikti? – paklausė ji ir atsilošusi plačiau prasiskleidė prasegtą puspaltį. – Man į darbą tik pirmadienį.
– Nustebsi, jei pasakysiu, kad neturiu planų savaitgaliui? – Atsainiai mostelėjęs šaukšteliu jis susėmė pyrago likučius.
Raigardas nenorėjo prisipažinti, kaip pasikeitė jo gyvenimas išvykus geriausiam draugui ir bendradarbiui Daumantui, kuris vedė savo geltonplaukę undinėlę, Valdonės draugę Vaidilę, ir buvo laimingas. Tačiau dėl vienišų vakarų ir savaitgalių kalčiausios buvo štai šios rudos akys, persekiojančios jį dieną ir naktį. Ypač naktį… Bandė ieškoti kitų tokių ar panašių. Nepavyko…
– Tikrai keista. Buvau tikra, kad negali atsiginti merginų. Maniau, eilė prie tavo durų rikiuojasi.
– Ačiū už komplimentą, – numykė Raigardas. – Tai ar paviešėsi pas mane? Galėčiau pasiimti porą laisvų dienų, pasivaikščiotume po sostinę.
– Nenoriu likti skolinga, – pasakė Valdonė ir iškart pasigailėjo, nes neabejojo jo nuoširdumu.
– Ketini susimokėti? – Jis loštelėjo atgal, iš po primerktų vokų plykstelėjo žalios liepsnelės, bet čia pat susigriebė: – Maniau, mudu draugai. Nebent galvoji apie tą patį, ką ir aš. Tokiam užmokesčiui nedrįsčiau prieštarauti. Bet nevadinkime to taip vulgariai.
– O kaip tu pavadintum? – paklausė ji ir sutrikusi kilstelėjo kavos puodelį.
– Pavadinčiau paguoda, – pakiliai pareiškė Raigardas ir Valdonė sukikeno pajutusi palengvėjimą. – Nesijuok, aš rimtai. Domui išvykus jaučiuosi labai vienišas.
– Todėl ir kaišiojai jiems pagalius į ratus, kad sulaikytum draugą nuo, tavo manymu, neapgalvoto žingsnio? – paerzino ji, bet pamačiusi, kaip persimainė jo veidas, prikando liežuvį. – Atleisk, nenorėjau…
– Tau nėra dėl ko atsiprašyti, – tarė Raigardas ir išgėręs paskutinius kavos lašus tarkštelėjo tuščią puodelį ant lėkštutės. – Tu teisi, Valdone. Prikiaulinau jiems. Priplepėjau, ko nereikia. Labai dėl to gailiuosi. Bet tu nematei, ką mūsų vaikinas darė paliktas tos podiumų gyvatės. Raudojo man ant peties. Iki šiol nesuprantu, kaip nepalūžo. Todėl ir nenorėjau, kad istorija pasikartotų.
– Esu tikra, kad tu padėjai jam nepalūžti, – patikino Valdonė ir nejučia ištiesusi ranką palietė kietai sugniaužtą Raigardo kumštį. – Vaidilė ne tokia. Nuoširdesnio ir atviresnio žmogaus nesu sutikusi.
– Žinau. – Jis sunkiai atsiduso, atgniaužė ranką ir Valdonės pirštai slystelėjo į jo vyrišką delną. – Dabar jau žinau. Patikėk, labai džiaugiuosi jų laime. – Raigardas vėl palinko į priekį ir tyliai pasakė: – Siūlau stoti į mūsų viengungių klubą, jei jau atsirado laisva vieta. Merginoms nemokamai, – pridūrė ir kilstelėjo Valdonės ranką prie lūpų.
– Skamba viliojamai. O kiek tame klube narių? – paklausė ji žvilgsniu sekdama kylančią ranką.
Žalios akys įsmigo į rudąsias grasindamos pasiekti slapčiausius sielos užkaborius, taip kruopščiai nuo visų slepiamus, ir Valdonės kūnu nuvilnijo karščio banga, prasidėjusi nuo to mažo odos lopinėlio, kurį lietė priešais sėdinčio jauno vyro lūpos. Vien prisiminus, ką ta burna sugeba, jai užėmė kvapą, oda pašiurpo, suplazdeno papilvėje, o Valdonė net žemyn nepažvelgusi žinojo, kad plonytė megzta palaidinė nepajėgi paslėpti išdavikiško kūno džiaugsmo. Ir reikėjo gi jai puspaltį taip plačiai prasiskleisti.
– Tai uždaras klubas, man regis, nuo šiandien jis keičia savo veiklą ir pavadinimą, – sušnabždėjo Raigardas ir apvertęs merginos ranką lūpomis ėmė glamonėti delną. – Tegul bus vienišų širdžių klubas. Jei jau draugai mus paliko…
– Kaip suprantu, nariai tik du… Tu ir aš… – Valdonei kalbėti sekėsi nekaip, nes vaikinas prisimerkė ir netikėtai apžiojo vieną jos pirštą. – Raigardai, čia vieša vieta, – bandė paprieštarauti, bet rankos nepatraukė.
– Taip. – Jis linktelėjo ir staiga perkėlė mąslų žvilgsnį nuo Valdonės rankos prie akių. – Tik tu ir aš… Tik aš ir tu… Pasiilgau tavęs, – netikėtai prisipažino sunerdamas jųdviejų pirštus. – Nemaniau, kad dar ko nors gyvenime taip ilgėsiuosi.
Tokį keistą, lyg prigesusį Raigardo žvilgsnį ji matė pirmą kartą. Šis nuoširdus ir paslaugus jaunas vyras visada būdavo kupinas gyvenimo džiaugsmo ir žarstydavo sąmojus, kartais gal kiek per daug sarkastiškus. O dabar prieš save ji išvydo velnioniškai vienišą žmogų, kamuojamą praeities klaidų ir skaudžių išgyvenimų. Tačiau tai truko neilgai. Gal minutę, gal tik pusę, tada jis nežymiai krūptelėjo, ištiesino pečius ir papurtęs galvą vėl prakalbo nerūpestingu vėjavaikišku tonu ir Valdonė pamanė mačiusi tai, ko iš tikrųjų nėra.
– Tokį pasaulinės reikšmės įvykį reikia atšvęsti. Vadinasi, nutarta: važiuosime pas mane ir išvesime kaimynus iš proto. Neduok Dieve, dar pagalvos, kad grįžau į doros kelią. – Plačiai nusišypsojęs Raigardas dar kartą perbraukė lūpomis Valdonei per pirštus. – O tai būtų negerai, – pridūrė ir nenoriai paleido jos ranką.
– Atrodo, pasirinkimo neturiu. – Valdonė įdėmiai nužvelgė jį, tačiau susimąstymo ir vienišumo išraiška jau buvo dingusi jam iš veido. – Sutinku, Raigardai. Tik turiu paskambinti tėvui. Jis jaudinsis, jei šįvakar negrįšiu.
– Puiku, – tarė jis ir atsistojo. – Tu skambink, o aš einu parūkyti.
– Pradėjai rūkyti? – Ji išplėtė akis ir Raigardas smagiai nusijuokė.
– Na, jūs, panelės, į tą vietą einate neva nosytės papudruoti.
– A… atleisk, nepagalvojau. – Valdonė sutrikusi siektelėjo rankinės.
– Nieko tokio, mieloji. Tai tik rodo, kad tu mane menkai pažįsti. Tačiau dabar, kai esame to paties klubo nariai, būtinai tai ištaisysime. – Jis švelniai brūkštelėjo krumpliais Valdonei per skruostą, pamerkė akį ir apsisukęs nužingsniavo.
Vos tik jis dingo iš akių, Valdonė iš rankinės išsitraukė mobilųjį telefoną, giliai įkvėpė ir spustelėjo greitojo rinkimo mygtuką.
– Dieve, atleisk už šį melą, – sumurmėjo panosėje laukdama, kol tėvas atsilieps. – Sveikas, tėtuk, čia aš, Valdonė… Taip, taip, man viskas gerai… Ne, neradau jos. Tai yra radau, bet ji išvažiavusi ir grįš po poros dienų… Tėtuk, sutikau čia vieną studijų draugę. Kviečia paviešėti keletą dienų. Sakau, pabūsiu. Drauge palauksiu, kol ji sugrįš. Jei jau atvykau… Gerai, tėtuk, pasisaugosiu… Tu taip pat žiūrėk savęs… Taip, taip… Sudie. Paskambinsiu.
Išjungusi telefoną Valdonė pažvelgė pro langą. Pamelavo tėvui. Apėmė keista nuojauta, kad tėvas tai suprato. Su Raigardu juodu buvo pažįstami. Susipažino per Vaidilės ir Daumanto vestuves. Tačiau kai Ričardas, visų gerbiamas gydytojas, pasirodė esąs paprasčiausias niekšelis,