Spąstai milijonieriui. Kate Carlisle
Читать онлайн книгу.
pernelyg atsakingas, kad jį būtų galima patikėti…
– Mes neturime kito pasirinkimo, – sušnypštė Mardžė. – Jos kvalifikacija aukšta. Ji baigė prestižinį koledžą, vėliau tęsė verslo administravimo magistrantūros studijas. Jos protas aštrus. Manau, būsi maloniai nustebintas.
– Jei ji murkdosi perėjūnų baloje, apie kokius protinius gebėjimus galima kalbėti? – neatlyžo jis.
Mardžė išsitiesė ir pervėrė jį žvilgsniu.
– Mūsų perėjūnai – turiu galvoje, pakaitiniai darbuotojai – aukščiausio lygio ir pats tai puikiai žinai.
– Be abejonės, – tarė jis.
Tai buvo tiesa. Djuko korporacijos pakaitiniai darbuotojai buvo kvalifikuoti ir kupini entuziazmo. Bet šioms pareigoms to nepakaks.
– Elkis gražiai, – tyliai pridūrė Mardžė, priversdama Adamą pasijusti dešimties metų berniūkščiu, kuris buvo ką tik sugautas vagiant obuolius iš senojo Pitrio sodo. – Triša labai sumani ir graži.
– Galbūt, bet ar ji moka spausdinti tekstą? – kandžiai sumurmėjo Adamas.
Triša Džeims užtektinai prisiklausė Adamo Djuko, kuris, akivaizdu, nė nepastebėjo jos stovinčios kabineto tarpduryje pastarąsias penkias minutes.
Metas stverti jautį už ragų, – pamanė ji ir suėmusi save į rankas žengė erdviu elegantiškai apstatytu kabinetu prisistatyti būsimam darbdaviui.
– Pone Djukai, galiu išspausdinti šimtą dvidešimt žodžių per minutę, – džiugiai tarė ji tiesdama jam ranką. – Malonu susipažinti. Aš – Triša Džeims, jūsų pakaitinė darbuotoja.
Jų rankoms susilietus Trišą nukrėtė karštis. Tikėdamasi, kad sąmyšis neatsispindėjo veide, ji pakėlė akis į vyrą. Iš pat pradžių žinojo, kad Djuko korporacijos vadovas bus nuožmus priešininkas. Tik nesitikėjo, kad jis bus toks aukštas ir grėsmingas. Ar toks patrauklus – jis spinduliavo veržlumu, vyriškumu ir tvirtumu, kuriems neatsispirtų nė viena šios žemės moteris. Žvelgdama į tamsiai mėlynas akis pasijautė taip, tarsi jos skrandis būtų apsivertęs. Netgi įtūžęs šis plačiapetis raumeningas vyras traukė ją it magnetas. Dar visai neseniai stovėdama tarpduryje ir stebėdama jį per atstumą Triša vos iškentė nepasprukusi.
Bet senelė Ana išaugino ją drąsią, tad ji nepasipustė padų ir liko stovėti pasiruošusi susigrumti su liūtu jo paties irštvoje.
– Mieloji Triša, – tarė Mardžė mirktelėdama ir puikiai suprasdama, kad Triša ką tik nugirdo Adamo Djuko ir jos pokalbį. – Kaip jau tikriausiai įtari, tai – Adamas Djukas. Keletą ateinančių savaičių judu kartu dirbsite. Neabejoju, kad drauge jums šauniai seksis. Jei kils kokių klausimų, skambink.
Grėsmingai žvilgtelėjusi į Adamą ji dar kartą nusišypsojo.
– Abiem geros dienos.
Tai tarusi Mardžė apsigręžė ir pasuko durų link.
Triša kone ėmė kvatoti. Kurgi ne, geros dienos. Pradžia iš tiesų visai nebloga. Palydėjusi Mardžę akimis susivokė, kad dabar vienui viena turės susiremti su vyru, kuris jai sapnavosi visus pastaruosius metus. Vyru, kuris pavertė jos sapnus košmarais.
Vyru, kuris net nežinojo, kas ji.
– Sveika atvykusi, – tarė Adamas šiurkščiai.
– Dėkoju, – grakščiai atsakė ji nepaisydama abipusio apsimestinio nuoširdumo. Viskas prasidėjo ne itin sėkmingai. Pasiryžusi ištaisyti susiklosčiusią padėtį ir elgtis profesionaliai Triša atsikrenkštė ir tarė:
– Pone Djukai, iš tiesų suprantu, kodėl nepasitikite perėjūnais, bet galiu jus patikinti, kad moku tvarkytis biure.
Jis prisimerkė.
– Ponia Džeims, mes juos vadiname pakaitiniais darbuotojais.
Prireikė minutėlės, kol ji suprato, kad jis juokauja.
– Na, žinoma. Jūsų tiesa.
Jis nenoriai nusišypsojo.
– Taip daug geriau.
Ją apėmė karštligiškas nerimas. Dėl visko kalta jo pribloškianti šypsena. Pavojus! – jautė ji visa esybe. Šią akimirką suprato, kaip jam veikiausiai bus pavykę apžavėti savo buvusią padėjėją, kad ši dirbtų jam iki nukritimo.
Pasiryžusi nenukrypti nuo plano ji pasitempė. Nors ir turintis žavų veidą, Adamas Djukas buvo ryklys. Jis įkūnijo plėšrūnų rūšį ir Triša turėtų to nepamiršti, nes jis šaltakraujiškai sunaikino tai, kas jai buvo brangiausia. Atėjo atpildo metas. Štai kodėl ji čia.
Dabar žvelgdama į jį turėjo pripažinti, kad jis – patraukliausias kada nors matytas ryklys. Jo akys išdavė jį esant tiek nuovokų, tiek cinišką, bet Triša kuo puikiausiai įsivaizdavo, kaip jo žvilgsnis apsitrauktų ledine migla, jei kartais sužinotų tikrąją jos buvimo čia priežastį.
– Ponia Džeims?
– Ką? – Triša mirktelėjo. Mažiausiai norėjosi, kad kas nors pastebėtų, kaip ji ilgesingai varsto žvilgsniu negailestingą viršininką. – Atsiprašau, stengiausi viską įsiminti. Gal galėtumėte pakartoti?
Mąsliai linktelėjęs jis žvilgtelėjo į savo laikrodį.
– Netrukus turiu dalyvauti susitikime, bet pirmiausia jums viską aprodysiu.
Jiems kertant prabangią patalpą Adamas parodė užrakintą spintelę, kurioje buvo laikomi asmeniniai dokumentai, šalimais stovėjo bufetas, kur ji galėsianti išsivirti kavos ir pasivaišinti sodos vandeniu.
– Dėkoju, – tarė ji.
– Nesijausite tokia dėkinga, kai neturėsite laiko išeiti pietų ir beliks tenkintis tuo, ką čia matote.
– Bent jau nemirsime iš troškulio, – tarė Triša lengvabūdiškai, tačiau jų žvilgsniams susitikus šypsena pranyko – ją dar kartą pribloškė iš jo sklindanti jėga ir vyriškumas. Turėjo prisiversti ir suimti save į rankas. Žinojo, nors ir patraukliai atrodantis, Adamas bus nepalenkiamas ir be galo reiklus viršininkas.
Atvirai tariant, jai norėjosi jam pasakyti, kad jis galintis… na, ji negalėjo jam to išrėžti. Jai labai reikėjo darbo. Ji atvyko čia turėdama tikslą ir įvykdys tai, ką užsibrėžusi. Jei nuo to pasijus svarbesnis ir geresnis, tegu Adamas ją žemina. Jai nė motais. Kuo jis blogiau su ja elgsis, tuo jai bus lengviau atlikti tai, dėl ko čia atvyko.
Tačiau kodėl gi tikrame gyvenime jis turi būti dar nuostabesnis nei jos tyrinėtose laikraščių nuotraukose? Nejaugi jai neužteko rūpesčių – prisidėjo dar ir trauka vyrui, kuris savo rankomis sugriovė jai gyvenimą ir sukėlė tiek skausmo?
Ne, visai nesvarbu, kad jis – tikras gražuolis. Svarbiausia, kad jei ne Adamas Djukas Triša tebeturėtų savo namus, o jos senelė tebebūtų gyva.
Adamui dar kartą žvilgtelėjus į rankinį laikrodį, Triša sugrįžo į tikrovę.
– Atsiprašau, pone Djukai, bet dar nežinau jūsų dienotvarkės. Jums dar nereikia eiti į susitikimą?
– Nueisiu prieš pat jam prasidedant, – tarė jis išsiblaškęs. – Pirma norėčiau padėti jums įsikurti.
Jis nuvedė ją prie didžiulės baldais atitvertos nišos, kurioje ji nuo šiol dirbs. Parodė už jos stalo stūksančias lentynas su galybe stalčių, kuriuose buvo laikoma didžioji dalis asmeninės jo klientų informacijos ir visi šiuo metu vykdomų sandorių dokumentai.
– Viskas surūšiuota pagal abėcėlę, – pridūrė jis.
Prisiminusi jo repliką, skirtą