Skandalingoji dama. Elizabeth Rolls
Читать онлайн книгу.
bent kruopelės vilties.
– Tiesą pasakius, taip, – prisipažino Ričardas.
Ji mirktelėjo.
– Tikrai? Na, tada privalai apsistoti čia.
Ričardas įsitempė.
– Čia?
– Savaime suprantama! – atsakė ji. – Nuomojamas butas! – Almerija šlykštėdamasi sudrebėjo. – Gan netinkama. Aišku, privalai apsistoti čia!
Jis apie tai galvojo. Bet pasirinko butą. Nepalyginti saugiau. Atpažino ženklus. Almerija kažką rezgė. Kažką, su kuo jis susijęs.
Dėl Dievo meilės! Nejaugi neišvengs dar vieno Almerijos bandymo poruoti! Net jei tai dera su jo paties ketinimu šiemet susirasti nuotaką. Be to, apsistojęs pas Almeriją galbūt įstengtų pasukti jos mintis apie Maksą ir Veritę džiaugsmingesne linkme. Jei teta suprastų, kad jis iš tikrųjų neprieštaravo ir niekada nesiekė grafo titulo, gal ji nusileistų dėl poros. Praleisdamas keletą savaičių Arnsvort rezidencijoje sumokėtų tą nedidelę kainą ir užpildytų tarp šeimos narių žiojinčią prarają.
– Almerija, – giliai įkvėpęs tarė Ričardas su mažumą apsimestiniu pasitenkinimu, – būtumėte labai maloni, jei nesutrukdysiu.
Ji tik numojo ranka.
– Žinoma, ne, Ričardai. Šį vakarą liksi vakarienės?
Ričardas papurtė galvą.
– Ne. Vakarą pažadėjau Breibrukui. Netrukus grįšiu į Bruko gatvę ir liepsiu tarnui atgabenti daiktus, jei jums patogu.
Ledi Arnsvort atrodė tarsi katė, skęstanti grietinėlėje.
– Puiku. Mailsas duos tau namų raktą.
Įtarimai tik sustiprėjo, bet Ričardas tiesiog linktelėjo.
– Dėkoju.
Teta ir vėl nekreipė dėmesio į padėką.
– Ak, Ričardai, nesąmonė. Nemanyk, kad amžinai tikėsiuosi, jog pataikausi man. Gal ir nežinai, bet šį sezoną globosiu Dorotėją Vinslou.
Ričardas nustėro.
– Globosite Tėją? Bet… nejaugi ji… be abejonės, turbūt ištekėjo prieš daugybę metų?
Almerijos akys išsiplėtė.
– Dorotėja ištekėjo? Žinoma, ne. Labai liūdna istorija… Turbūt prisimeni, kad ji buvo susižadėjusi su jauniausiu Čeisvoterio sūnumi?
Ričardas pernelyg gerai tai prisiminė. Dar neturėdama nė septyniolikos, Tėja Vinslou susižadėjo su garbinguoju Naidželu Lalertonu, trečiuoju velionio grafo Čeisvoterio sūnumi. Džentelmenui, ketinančiam siekti karjeros parlamente, neabejotinai reikėjo padorų kraitį turinčios žmonos. Tokia ir buvo Tėja.
Bet Lalertonas žuvo per nelaimingą atsitikimą medžioklėje.
– Maniau, ji atsigavo po šio nusivylimo ir ištekėjo, – atsakė Ričardas.
Jis keletą metų po šio įvykio praleido užsienyje ir daugiau nieko negirdėjo.
Įsivaizduojami Almerijos ūsai aiškiai varvino grietinėlę.
– Gaila, Ričardai, bet ne. Kokia jaudinanti ištikimybė! Be abejo, galima užjausti, bet, dievulėliau! Kiek metų praėjo po vargšo Naidželo Lalertono mirties.
Ričardas susimąstė. Prisiminė, kad po Lalertono mirties Tėja pasitraukė iš aukštuomenės gyvenimo. Suprantama, jei mergina tikrai ką nors jautė. Bet neištekėti dar kartą? Nejau taip mylėjo Naidželą Lalertoną, kad jam žuvus visiškai pasitraukė iš visuomenės? Jis pats nešvaistė laiko gedėdamas Lalertono… triukšmadarys – tiek teprisiminė. Ričardas nuvijo šią mintį į šalį. Vis dėlto jis miręs. Galbūt Tėja pažino jį kitokį… Na, bet niekada neištekėti…
– Ji negedės amžinai, – vėl prabilo Almerija, – ir drįstu pasakyti, kad, Aberfildo nuomone, dabar tinkamas laikas…
Sakinys liko nebaigtas, bet Ričardas be jokio vargo susiprotėjo: Tėjai Vinslou nebus leista visam laikui palaidoti savo širdies arba, tiksliau sakant, santuokinės rankos. Ji privalo susirasti vyrą. To reikalavo politinės jos tėvo ambicijos.
– Žinoma, ji privalo ištekėti, – Almerija tarsi aidas atkartojo ciniškas Ričardo mintis. – Greičiausiai Aberfildas būtų pernai atvežęs ją į miestą, jei ne gedulas dėl vargšės ledi Aberfild. Dorotėjai visai nebūdinga švaistyti savo gyvenimą dėl to, kad jos sužadėtinis mirė!
Atsainus Almerijos balso tonas pažadino Ričardo atsargumą, kaip kiškį skalikų kvapas.
– A?
Ji atsiduso taip, kad būtų galėjusi priversti šnabždėtis žiūrovus paskutinėse teatro ložės eilėse.
– Aišku, Aberfildas trokšta jai naudingos partijos. Žinoma, Dorotėja ne gražuolė. Kažkada buvo gana išvaizdi, bet būdama dvidešimt ketverių seniai peržengė santuokinio amžiaus ribą ir, matyt, žavesys išblėso. Nepaisant to, drįstu teigti, kad kokio nors susidomėjimo ji sulauks.
Atsargumo jausmas tik sustiprėjo.
– Almerija, nejau įsivaizduojate, kad aš būčiau tinkamas asmuo siekti merginos rankos? – tiesiai šviesiai paklausė Ričardas.
Almerija išpūtė akis.
– Ričardai, Dieve mano, ne! – šūktelėjo ji. – Nors nesu abejinga šiai galimybei, nepajėgiu savęs įtikinti, kad Aberfildas palankiai priimtų tavo piršlybas.
– Mano piršlybas? – Ričardas spėliojo, ar jam pasigirdo. – Almerija, ar sakėte manopiršlybos? Nė nenutuokiau, kad privalau pirštis. – Jam toptelėjo, kad už tokiomis aplinkybėmis išspaustą lygų balso toną nusipelno pagyros.
– Be abejo, ne, – piktai atsakė Almerija. – Na, ir išvados! Savaime suprantama, kai Aberfildas parašė teiraudamasis, ar netapčiau Tėjos globėja, pagalvojau apie tave. Kadaise patikote vienas kitam.
– Almerija, ji buvo vaikas, – priminė Ričardas stengdamasis išlikti ramus. – Negalvojau apie ją kaip apie nuotaką! – Tiesą sakant, jį supykino žinia apie sužadėtuves.
Almerija atsainiai numojo ranka.
– Na, gerai. Tiek jau to. Kaip suprantu, Aberfildas jau ištyrė dirvą. Jis ieško vyro, kuris būtų politinis šalininkas ir nepalyginti turtingesnis nei tu.
– Koks jis supratingas, – sumurmėjo Ričardas, stengdamasis užgesinti staiga blykstelėjusį pyktį vien nuo minties, kad Tėja tapsianti šios politinės sąjungos klijais. Vėl.
Nekreipdama dėmesio į suirzusį jo balsą, Almerija vardijo pagal kilmę ir turtus tinkamus vyrus, kurie, tikėjosi, turi progą pasirūpinti įtakingojo vikonto dukterimi.
– Turėtum žinoti, kad šiandien po pietų ji atvyksta į miestą, todėl man reikia pasiruošti, – užbaigė teta.
Ir vėl keistas blykstelėjimas. Šį kartą kupinas susidomėjimo. Aberfildo rezidencija buvo kaip tik kitapus Grovnerio aikštės. Galbūt Tėja pati atvyks į svečius. Malonu būtų vėl ją pamatyti…
Aberfildo rezidencija nė truputėlio nepasikeitė per aštuonerius metus, kai Tėja čia lankėsi pastarąjį kartą. Liokajaus Karnlio veide padaugėjo raukšlių, bet jai atrodė, kad grįžta į praeitį. Deividas pabeldė į bibliotekos duris, o Tėja dirstelėjo į savo atvaizdą koridoriaus veidrodyje, suvokdama šio susitikimo beprasmiškumą, pasitaisė skrybėlaitę ir pamėgino paslėpti išsidraikiusią plaukų sruogą. Ji buvo pavargusi ir susitaršiusi, visa dulkina po kelionės. Troško, kad pirma nuvyktų į Arnsvort rezidenciją persirengti ir nusprausti, bet tėvas primygtinai reikalavo