Perėjusi pragarą. Sharon Sala
Читать онлайн книгу.
pagalbos! Kažkoks tipas bando nustumti mane nuo kelio. Nustatykite mano buvimo vietą ir nedelsdami praneškite valstijos šerifo biurui.
– Jūsų buvimo vietą matau. Tuoj pat sujungsiu su šerifo biuru. Ar jūs sužeista?
– Ne. Kol kas dar ne, – atsakė Ketė ir krūptelėjo, kai sunkvežimis dar kartą atsitrenkė į visureigį.
Šelės verksmas pagarsėjo.
Ketei toptelėjo, kad tai tikrai gali būti paskutinė jos gyvenimo diena – ir viskas dėl to, kad pavežė merginą pamušta akimi ir sukruvinta nosimi.
Kuo daugiau ji apie tai galvojo, tuo piktesnė darėsi. Nenorėjo, kad jos ateitis priklausytų nuo kažkokio bukagalvio, kuris nesugeba valdyti savo pykčio.
– Šele, liaukis raudojusi, – griežtai paliepė Ketė.
Šelės aimanos pasigirdo dar garsiau ir Ketei teko pakelti balsą. Riaumojimas, ištrūkęs iš burnos, išgąsdino net ją pačią:
– Šele! Užsikišk! Tuoj pat, velniai tave rautų!
Šelė buvo įpratusi bijoti, tik dabar nesuprato, kas jai kelia didesnę grėsmę – Veinas, bandantis nustumti nuo kelio jų automobilį, ar ši moteris paklaikusiomis akimis ir su randu ant kaklo. Ji sužagsėjo užgniaužusi kvapą ir užsispaudė delnais burną.
Dabar automobilyje skambėjo tik dispečerės balsas, tikinantis, kad pagalba jau išsiųsta, ir greitkeliu lekiančio jų visureigio variklio kaukimas.
Ketės pirštai nutirpo mirtinais gniaužtais spaudžiant vairą, tačiau protas dirbo mikliai. Pabėgti nuo persekiotojo nepavyks. Jau bandė. Jeigu greitai nesulauks pagalbos, teks ko nors imtis pačiai. Kai sunkvežimis dar kartą smarkiai trinktelėjo, Ketės kantrybė baigėsi.
Ji pakėlė dėtuvės dangtį, sušlavė kompaktines plokšteles Šelei į sterblę ir stipriai paspaudė dugną. Šis atšoko į viršų atidengdamas po juo paslėptą 9 mm pistoletą. Ketė akimirksniu pasidėjo ginklą sau į sterblę.
– Laikykis! – sušuko ji ir nuspaudė stabdžius.
Padangos sucypė.
Pasklido svylančios gumos kvapas.
Veinas Bedfordas to visiškai nesitikėjo. Jis trenkėsi į Ketės visureigį ir oro pagalvė iššoko jam prieš veidą. Jos pagalvės taip pat prisipūtė, tik Ketė buvo tam pasiruošusi.
Atsitokėjusi po visą kūną supurčiusio smūgio ji perjungė pavarą į neutralią padėtį, šovė į prisipūtusią pagalvę ir ši subliuško. Ketė iššoko į lauką ir nutaikė ginklą į vairuotoją.
– Lipk iš automobilio! – riktelėjo ji, o norėdama parodyti savo ketinimų rimtumą, iššovė virš sunkvežimio.
Staiga Veino pyktis, užplūdęs jį suvokus, kad jo draugė paspruko, virto panika. Jis nežinojo, kas ta moteris su ginklu, bet suprato prisiviręs košės.
– Nešauk! Nešauk! – suklykė jis.
– Lipk lauk!
– Negaliu. Įstrigau, – suinkštė vyras.
Ketė atplėšė kabinos duris ir vėl paleido šūvį, šį sykį į Bedfordo automobilio oro pagalvę.
Kai ši subliuško, Veinas pradėjo aimanuoti:
– O Dieve, o Dieve, labai atsiprašau. Nenušauk manęs. Aš nenoriu mirti.
– Turėjai apie tai pagalvoti prieš bandydamas apversti mano visureigį! – sustaugė Ketė ir sugriebusi už apykaklės ištraukė Veiną iš kabinos.
Jis trenkėsi veidu į asfaltą ir susiėmė už nosies, iš kurios pliūptelėjo kraujas.
– Mano nosis!
– Tai niekis, palyginti su tuo, ką padarei savo draugės veidui. Jei neužsičiaupsi, nukentės ir tavo užpakalis, – pažadėjo jam Ketė.
Kaip ir Šelė, Veinas nusprendė neerzinti likimo, tik griežė dantimis.
Tuo metu Šelei pavyko išsiropšti iš Ketės automobilio, ji atsvirduliavo prie sunkvežimio, iš kurio sprogus radiatoriui ant greitkelio liejosi vanduo ir veržėsi garai.
– Veinai Bedfordai… kas, po galais, tau užėjo?! – sušuko Šelė ir spyrė Veinui į batą. – Vos neužmušei mūsų!
– Ji turi ginklą, – pasakė Veinas.
Šelė nervingai žvilgtelėjo savo gerosios samarietės pusėn.
– Taip, matau, be to, ji smarkiai supykusi ir gali juo pasinaudoti.
– Aš čia, stoviu prieš jus, todėl nustokite kalbėti taip, tarsi manęs nebūtų, – suurzgė Ketė.
Šelė prikando apatinę lūpą.
– Aš prastai jaučiuosi, – suvebleno Veinas.
Šelė atsiduso ir pažvelgė į Ketę.
– Tu jį nušausi?
– Dar nenusprendžiau, – atsakė Ketė. Tolumoje pasigirdo sirenų kauksmas. Ketė dėbtelėjo į Veiną.
– Ko gero, nenušausiu. Liksi gyvas iki kito karto, kai vėl prisidirbsi.
2
Po to, kaip susiklostė Veino Bedfordo rytas, jis buvo netgi labai patenkintas, kai surakintas antrankiais buvo vežamas į areštinę. Pakvaišusi moteris, kuri taikėsi į jį iš pistoleto, buvo visai nepanaši į Šelę. Jis nemokėjo elgtis su moterimis, pajėgiančiomis smogti atgal.
Tuo metu Ketė įvertino savo automobiliui padarytą žalą ir nusprendė, kad jis puikiai atlaikė ataką. Tik gaila, kad toliau juo važiuoti buvo neįmanoma.
Vilkikai jau buvo pakeliui.
Šerifo antrasis pavaduotojas atvyko apžiūrėti nusikaltimo vietos, o pirmasis išvežė Bedfordą į areštinę. Ketei teko susitaikyti su mintimi, kad reikės paskambinti Vilsonui ir papasakoti, kas nutiko.
Ji surinko telefono numerį ir atsikrenkštė laukdama, kol jis atsilieps – Vilsonas tai padarė po trečio signalo.
– Ei, mažute, kas nors nutiko? – paklausė jis.
– Atvažiuok manęs parsivežti, – atsakė ji.
Vilsono balsas truputį pasikeitė.
– Kas nutiko? Sugedo automobilis?
Ketė nužvelgė savo aplamdytą visureigį ir atsiduso.
– Galima ir taip pasakyti.
Vilsonas išgirdo jos balse dvejonę.
– Kas, po galais, nutiko?
– Nedidelė avarija, bet niekas nesužeistas.
Vilsono širdis suspurdėjo.
– Tuoj atvažiuosiu. Kur tu esi?
– Už kokių dvidešimt penkių kilometrų nuo ūkio Ostino kryptimi.
– Tau tikrai nieko nenutiko?
– Aš sveika. Tik labai įsiutusi.
Vilsonas suprato, kad išgirdo ne visą istoriją, tačiau pažindamas Ketę nieko daugiau nesitikėjo sužinoti, kol nuvyks į įvykio vietą.
– Jau važiuoju.
Ketė įsimetė mobilųjį telefoną į kišenę ir apsigręžė. Šelė Grin stebėjo ją nuo kelkraščio.
– Gerai jautiesi? – paklausė Ketė.
Šelė palietė jau spėjusį ištinti veidą, linktelėjo ir tarė:
– Tos oro pagalvės truputį gąsdina, bet jos atlieka savo darbą, ar ne?
Ketė užgniaužė