Blogoms mergaitėms viskas. Natalie Anderson
Читать онлайн книгу.
title>
Pirmas skyrius
– Įeinu! – šūktelėjo Lena ir viena ranka prisidengusi akis kita pastūmė persirengimo kambario duris.
Ji visada perspėja prieš įeidama, kad jie spėtų prisidengti. Kai kurie dengiasi, bet daugelis nebekreipia dėmesio. Po pusantrų metų šiame darbe jie taip priprato, kad Lena sukiojasi aplinkui, kad laiko ją kone interjero dalimis. Tačiau šiandien ji įeina ir išeina gerokai dažniau nei įprasta.
Žvilgterėjusi pro pirštus mergina įsitikino, kad jie nusirengę, bet su rankšluosčiais ant klubų. Labai trumpučiais rankšluostukais. Patraukusi nuo veido ranką Lena nusiėmė sunkų krepšį ir ėmė jį kraustyti.
– Atnešiau švarią partiją. Norėsite dabar?
– Dar ne. Pirma – fotosesija duše, – už visus atsakė komandos kapitonas Tajus.
– Ak, gerai.
Pagriebusi krūvą šortų apsidairė, kur juos padėti. Ir sustingo. Išpūtusi akis dėbčiojo į kairę ir dešinę stengdamasi neišsiduoti.
Ją buvo apsupę devyniolika pusnuogių vaikinų.
Labai glaudžiu ratu.
Lena pasitelkusi visą savitvardą nenuleido akių nuo šelmiškų veidų. Neapleido pagunda pašaudyti akimis – kaipgi kitaip? Vaikinai – čempionai, raumeningi atletai, jokia nuotykius mėgstanti moteris tokiems negalėtų atsispirti.
O Lena mėgo nuotykius labiau nei kitos. Tik apsimetė nemėgstanti.
Ji prisimerkė stebėdama, kaip jie šaiposi ir eina artyn, ratas vis siaurėjo. Taip, ji pačiame vyrų persirengimo kambario viduryje, apsupta visos regbio komandos. Turbūt tūkstančiai moterų meldžia progos atsidurti jos vietoje – dar geriau be rankšluosčių, – bet Lena ne tokia.
– Ką čia sumanėt? – griežtai paklausė gerokai patyrusios vyresniosios sesers tonu.
– Mums reikia tavo pagalbos, – nekaltu balseliu vėl už visus atsakė Tajus.
Lena ištiesė jam krepšį tikėdamasi, kad vaikinas pasitrauks ir kartu nusives kitus.
– Turiu atnešti marškinėlius. Tuojau dar porą išlyginsiu.
Jos darbo sutartyje buvo įrašytas miglotas sakinys ir kitas reikalingas paslaugas, šiandien kaip tik ta metų diena, kai tenka tapti ir drabužių spintos šeimininke – Silver Knights fotografuojasi kasmetiniam kalendoriui.
– Pirmiausia padaryk šį bei tą, – prabilo Džimis, aštuntasis numeris.
– Tikrai? Ir ką gi?
– Fotografas sakė, kad turime blizgėti.
Lena akimirką patylėjo, kol susivaldė. Tada pasitikslino:
– Blizgėti?
Džimis linktelėjo galva ir ištiesė buteliuką. Aliejus kūdikiams.
– Visi aukščiau juosmens.
– Tai įtrinkite vienas kitą. – Mergina prikando liežuvį, neleptelėjo, kad purve vienas kitą jiems volioti juk patinka. Stadione ji niekada nelaido kandžių pastabų; elgiasi profesionaliai mandagiai. Susipažinusi su naujokais elgiasi draugiškai kaip sesuo, bet šaltokai.
– Nusifotografavę iš karto mėtysime kamuolį. – Vaikinai susižvalgė ir mirktelėjo vienas kitam. – Aliejuotomis rankomis jo nesučiupinėsime. Bus slidžios.
Slidžios. Kurgi ne! Kamuolio nenulaikys. Šiandien jie visai nepakenčiami. Nors Lena jais ir nesidomi, juk ji irgi tik žmogus, o pakliuvusi tarp devyniolikos pusnuogių sporto žvaigždžių sukaistų kiekviena moteris.
Lena gal ir nesupluko, bet temperatūra pasiekė kritinę ribą.
– Galite nusiplauti rankas, – lėtai pasakė.
– Nepadės. – Tajus perbraukė jos veidą pirštų galiukais tarsi norėdamas parodyti, kokie jie slidūs.
– Turėsi mums padėti, – maldavo Maksas, vienas iš puolėjų, nekalto šuniuko akimis. – Žinoma, galime paprašyti fotografo, bet… – Jis nutilo.
Lena žinojo, kaip šios sporto žvaigždės mėgsta paerzinti. Merginą jie gerbia. Visada klauso jos profesionalių reikalavimų ir būdami šalia susilaiko nuo pačių bjauriausių nešvankybių, bet kiekvieną naujoką skatina ją kur nors pakviesti. Atrodytų, kad čia koks naujokų įšventinimo ritualas. Todėl mergina jų nenuvilia, kiekvienam atsako ne. Tiesą sakant, kad ir kokie jie gražuoliai, Lena nenori susitikinėti nė su vienu.
Smarkuoliai elito pusdieviai niekada nevertina merginų, o kai ji užmegs naujus santykius, – gal po kelerių metų, – nori būti vaikinui pati svarbiausia. Ką jau kalbėti apie tai, kad vienintelė. Trys – jau minia.
Be to, jie iš tikrųjų nori susitikinėti ne su ja. Lena – ne kokia mirtina gražuolė, vaikinams tai tik žaidimas: jie rimtai nežiūri, tik bando sugluminti.
Tačiau šiandieniniam iššūkiui ji nepasiduos: neraudonuos, nekikens – nedarys nieko mergaitiško. Lena puikiai suprato, ko vaikinai tikisi – kad ji trumpai atsikirstų.
Tačiau šį kartą jie beveik peržengė ribą, todėl ir ji nesielgs, kaip tikimasi. Pageidauja, kad Lena įtrintų aliejumi jiems kūnus?
– Žinoma, jokių problemų. – Mergina ištiesė ranką. – Kas pirmas?
Sportininkai išsprogino akis.
– Tikrai įtrinsi? – aiktelėjo kažkuris iš stovėjusiųjų priekyje.
O ne, jie nesitikėjo, kad Lena sutiks. Juk visuomet laikosi saugaus dviejų pėdų atstumo.
– Žinoma. – Ji atidarė buteliuką ir įsipylė į delną aliejaus. – Ir kitos būtinos paslaugos, ar ne? – Ji žengė artyn. – Bet suprantama, vaikinai, už seksualinį priekabiavimą galiu paduoti jus į teismą… – Ji nutilo laukdama didesnio efekto ir pridėjo aliejuotą delną prie arčiausiai buvusios plačios krūtinės.
Juto, kaip jis suvirpėjo, visi nutilo ir nusišypsojo. Aha, dabar jie susirūpino.
– Juk ne tu beveik nuoga fotografuojiesi kalendoriui, kurį žmonės pasikabins ant sienos, – išlemeno puolėjas šuniuko akimis. – Jei čia ne seksualinis priekabiavimas, tai kas tada?
Lena išpūtė akis. Suspaudė buteliuką.
– Tai kaina, vaikinai. Garbė kainuoja…
– O mes mokame, – šyptelėjo antrasis eilėje, Lena šleptelėjo delnu ir jam.
Ji tvirtai ir šiurkščiai užplojo delnu per plačią nuogą krūtinę ir greitai patrynė. Prireikė tik keleto minučių: Lena darbavosi siaubo mokyklos seselės metodais.
– Vaikinai, ar jūs pasiruošę? – įėjęs paklausė fotografas, lydimas Diono, naujojo stadiono viršininko.
– Beveik, – kvarktelėjo paskutinysis.
– Tuojau, – linksmai atsiliepė Lena dairydamasi aplinkui.
Jie stovėjo tylėdami ir išpūtę akis. Matė, kad vienas pridėjo ranką prie krūtinės kur galbūt kiek per smarkiai patrynė. Ji tvirtai suspaudė lūpas, kad nenusikvatotų, nes, kad ir kaip neigtų, Lena vis dėlto – tik žmogus ir į tokius dalykus reaguoja. Tačiau turi palaukti, kol liks viena.
– Ko delsiate? – pro sustingusius gražuolius ji prasiskynė kelią prie durų. – Tuojau atnešiu marškinėlius.
Lena išėjo, aukšti kulniukai skubiai nukaukšėjo betoninėmis grindimis, kurios vos neslydo iš po kojų. Žengusi šešis žingsnius saugiu koridoriumi ji išgirdo… Riaumojimą. Mergina sustojusi pasiklausė. Išteptas rankas laikydama ištiestas atsirėmė į vėsią sieną, užsimerkė ir pasidavė.
Nuskambėjo juokas – kimus ir smagus, gniaužtas per stipriai ir per ilgai.
Nenaudėliai. Jų veidų išraiška – neįkainojama, ji jau gailėjosi nepasakiusi to, ką iš tiesų galvojo ir įžūliai nenuleidusi smarkuolių ant žemės. Viena ar dvi kandžios pastabėlės būtų kaip tik. Ji visa kretėjo, o pilvą net suskaudo – taip smagiai juokėsi. Galų gale giliai įkvėpė ir nusiraminusi atsimerkė.
– Ai! – krūptelėjusi