Nuogas Niujorkas. Jo Leigh
Читать онлайн книгу.
knygą.
8. Sėkmė!!!
*
Štai kiek daug jau pasiekė. Manhatane gyveno vos šešis mėnesius, o prašokusi trečią punktą skriejo tiesiai ketvirto link! Susipažinti su Čarliu Vinslou – paprasta kaip dukart du.
Na, gerai, ne. Tai melas. Traukiant skrybėle ir antpečiais pasipuošusio durininko link tiesa nugrimzdo lyg akmuo skrandyje. Pažintis su Čarliu Vinslou prilygsta susitikimui su Prezidentu, Džoniu Depu arba Dolče ir Gabana.
Ji nevems.
Duris atvėrė aukštas skrybėlėtas ir pirštinėtas vyras, kuris jai nusišypsojo ir linktelėjo. Paskui ji atsidūrė viduje, kur buvo šilta ir neįtikėtinai gražu. Šis pastatas nebuvo toks įžymus kaip Dakota, bet taip pat prabangus. Vestibiulyje, kur turėjo užsiregistruoti, tilptų visas jos butas. Visi šypsojosi. Apsauginis, kitas apsauginis, moteris prie lifto baltu kaip sniegas kostiumėliu, kuriai dėl didžiulio pūpsančio žiedo su deimantu tikriausiai buvo sunku pakelti ranką.
Čarlio Vinslou nesimatė.
– Ar pranešti, kad atvykote? – Apsauginis, sėdintis už gražaus nublizginto ąžuolinio stalo, taip elegantiškai pasilenkė į priekį, kad ji pamanė, jog jis labai nori išgirsti, pas ką ji atvyko. Arba tuoj ištrauks ginklą, jei ji pasakytų klaidingą vardą ar panašiai.
– Bri Kingston pas Čarlį Vinslou, – pasakė ji vos kartą atsikrenkštusi.
Uniformuotojo vyro kairysis antakis išraiškingai pakilo. Bri nesuprato, ką tai reiškė. Ji nuleido akis, kad įsitikintų, ar neišsitepė suknelės. Viskas gerai, ji tik nervinosi. Labai labai nervinosi.
Apsauginis pakėlė ragelį, bet jo ranka stabtelėjo pusiaukelėje iki pulto. Jis linktelėjo žvelgdamas pro Bri petį.
Sulaikiusi kvapą ji atsigręžė, melsdamasi, kad neapsikvailintų. Ten stovėjo jis. Atrodė visai kaip nuotraukose, tik dar geriau.
Aukštas, nors jai, vos penkių pėdų ir vieno colio, visi atrodė aukšti. Plaukai tobulai suvelti kaip nuotraukose – tamsūs, taip idealiai nukirpti, kad įsivaizdavo, jog jis pabunda jau pasiruošęs fotografuotis. Neryšėjo kaklaraiščio, vilkėjo paprastus baltus įliemenuotus marškinius ir apgludusį juodą kostiumą – Yves Saint Laurent?Spencer Hart? O gal jos mėgstamų D&G?
Kad ir kaip gražiai jis buvo apsirengęs, jos žvilgsnį prikaustė veidas. Daug gražesnis nei nuotraukose. Didelės rudos akys. Labai didelės. Plati burna. Ji įbedė žvilgsnį jam į akis. Jo išraiška bylojo, kad jis išvydo kažką įstabaus ir įdomaus. Žvelgė į ją. Plačiai šypsodamasis. Jai.
Pagaliau atplėšė žvilgsnį nuo jos akių ir neskubėdamas perėjo vestibiulį. Eidamas nužvelgė jos kūną, akimirką stabtelėdamas ties krūtimis. Trumpa pauzė neprivertė jos susidrovėti. Tiksliau, neprivertė susidrovėti dar labiau.
Jai, žinoma, ir anksčiau teko būti nužiūrinėjamai. Bet šįkart tai buvo kitoks jausmas. Tarsi atrankoje. Širdis daužėsi, kraujas suplūdo ir nurausvino skruostus, po velnių, visą veidą. Paskui jis vėl pažvelgė jai į akis, ir ji iškvėpė supratusi, jog jis atrodo patenkintas. Gal tik apsimetė, tikriausiai taip ir buvo, bet nesvarbu – tai tik vienos nakties nuotykis. Ji įsivaizdavo dešimtis išraiškų jo veide, bet nė vienos tokios fantastiškos.
– Bri, – ištarė jis žemu violončelę primenančiu baritonu, kupinu skambesio ir pažado.
– Labas, – prakalbo ji. – Čarli.
Jis paspaudė jai ranką. Tą, kuri negniaužė šalio krašto.
– Rebeka sakė, kad esi graži, – tarė jis. – Bet per švelniai pasakė.
Bri dar labiau išraudo, nors žinojo, kad tai tik plepalai, nors ir malonūs. Žinoma, ji nė kiek neprieštarautų, jei jis visą vakarą švaistytųsi panašiais žodžiais.
– Tu labai malonus.
– Nelabai, – tarė jis. Vis dar laikydamas jos ranką žvilgtelėjo už jos. – Džordžai, ar gali atsiųsti automobilį?
– Jis jau laukia, pone Vinslou.
– Dėkoju, – pasakė Čarlis ir vėl pažvelgė į ją. – Ar ji sakė tau, kur vyksime?
– Neišdavė. Tačiau minėjo, kad man patiks.
– Viliuosi.
Tebelaikydamas jos ranką jis nuvedė ją prie išėjimo. Durims atsivėrus Čarlis apglėbė jos pečius ir paspartino žingsnį. Nė nespėjusi susivokti ji jau sėdėjo ant galinės sėdynės juodame limuzine, kurį vairavo vairuotojas, o Čarlis slinkosi jai iš kairės.
Ar tai jos gyvenimas? Abiturientų laidoje mokėsi daugiau nei du šimtai jaunuolių. Praėjus septyneriems metams visos jos draugės buvo ištekėjusios, o dauguma turėjo mažiausiai vieną vaiką. O štai ją veža į paslaptingą naktį kartu su vienu įžymiausių vyrų Niujorke. Per Valentino dieną. Šventas dievulėliau.
Įprastai Čarlio limuzine nevėsdavo šampanas. Tiesą sakant, iki šiol taip buvo tik dusyk. Pirmąkart, kai jo viešnia buvo karalienė. Ne, ne ta iš Esburio parko Naujajame Džersyje, bet tikra karalienė. Kitą kartą šampanas buvo skirtas draugei, kurią sugniuždė siaubinga meilės netektis. Naktis, praleista girtai verkšlenant ir be tikslo važinėjant, padėjo prastumti laiką ir suteikė drąsos pasitikti rytą.
Šį vakarą dėl Rebekos jis užsakė Dom Pérignon Rosé Oenothèque. Žinojo, kad kiekviena vakaro smulkmena pasieks jo pusseserę, tad buvo pasiryžęs padaryti Rebekai įspūdį, nors ji ir manė, jog jis tas pats paauglys siaubūnas, koks buvo trylikos.
Bet dabar, susitikęs su Bri, jis nebuvo tikras, ar Rebeka nusipelnė tokio brangaus šampano. Taip, Bri graži. Smulkutė, miela, elfiškai nukirptais plaukais ir dailiu kūnu. Bet kaip pora jam? Ką Rebeka sau galvojo?
Akivaizdu, kad Bri turėjo šį tą daugiau, nei bylojo pirmasis įspūdis. Rebeka protinga ir gerai jį pažįsta. O tai reiškė, kad ji žinojo, jog jis renkasi moteris ilgomis kojomis, vilkinčias tik garsiausių dizainerių drabužiais ir pozuojančias Vogue, o ne Rankdarbių kraitelės viršeliui.
Bri… mažytė. Tiesiog kompaktiška. Migdolo formos akys, blyški oda ir kiek netaisyklingos formos žandikaulis tikrai kažkuo traukė. Ji – Lula Mei prieš šiai tampant Hole Golaitli2, o ten, kur jie važiavo, ji jausis lyg iš vandens ištraukta žuvytė.
Jis nenutuokė, apie ką su ja kalbėtis. Tiesiog buvo lėkštas kvailys, kuriam patiko, kad išvydusi jį Bri išpūtė akis ir suvirpėjo – nors taip galėjo nutikti ir dėl šalčio. Bet toks jausmų antplūdis truko neilgai. Jiems abiem reikėjo šampano.
Kai jis atkimšo butelį, ji nusigręžė nuo lango.
– Nežinojau, kad taip iš tikrųjų būna, – pasakė ji. – Šampanas limuzine.
– Tai pasipūtėliška ir kvaila, bet šiandien juk Valentino diena. Be to, mudu nevairuojame, tad velniai nematė.
– Ne, nevairuojame. Turėčiau tave įspėti, kad aš nedaug geriu.
– Turėsiu omenyje. Bet gal išgerkime po taurę belaukiant nuotykio?
Ji pažvelgė į krištolinę taurę jo rankoje.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную
Amerikiečių rašytojo Trumano Kapotės knygos