Milijono vertas laimikis. Susan Mallery
Читать онлайн книгу.
tu nepripažinsi, kad aš sumanesnė?
– Esu gana protingas vyrukas.
Julija pasimuistė kėdėje – jai darėsi karšta. Mergina siekė taurės, bet tuo metu Todas sugriebė jos ranką ir savo stipriais, šiltais pirštais pradėjo glostyti. Lengvas drebulys pakilo ranka į viršų, po to pabiro po visą Julijos kūną. Nustebusi pasijuto silpna ir suglebusi – neįprastas jausmų derinys užsibrėžto tikslo siekiančiai ir puikiai žinančiai savo vertę moteriai.
– Truputį nukrypsiu nuo temos. Noriu kai ką sužinoti apie tetą Rūtą, – tarė Todas, nykščiu švelniai sukdamas ratą Julijos delne.
– Klausk.
– Ar ji tavo senelė?
– Tai tik kalbos, – mergina stengėsi susikaupti, bet nesisekė. Jautė visu kūnu nuvilnijusią geismo bangą.
Štai tau ir atsiskyrėliško gyvenimo pasekmė. Todas čia niekuo dėtas, – pamąstė Julija, tačiau pati savimi nepatikėjo.
– Man ji yra antros eilės teta, o tau – senelė, tai reiškia, kad mudu…
Ach, štai kas! Dabar ji suprato draugužio nerimo priežastį.
– Ne, mes ne giminės. Rūta – tavo mirusio dėdės antroji žmona, o vaikų jie neturėjo. Senelė viską mums papasakojo. Nejaugi nežinojai?
– Ne, – Todas paleido Julijos ranką ir išsitiesė.
– Dabar žinai.
Kad tik nepamirščiau padėkoti senelei už vakarą, – mintyse nusišypsojo Julija.
– Žinau, – vaikinas atsistojo ir ištiesė jai ranką.
– Ką darai? – nesusigaudė Julija.
– Gal malonėsite su manimi pašokti?
Pašokti? Ar ji gerai nugirdo? Nebuvo šokiuose nuo mokyklos laikų, o ir tuomet šioje meno srityje nesublizgėjo talentu.
– Čia nėra šokių aikštelės, – Julija stipriai įsitvėrė kėdės.
– Aišku, kad yra. Dabar, kai žinau, kad mes ne pusbroliai, būtinai pašoksime.
Julijos viduje virė kova tarp baimės apsikvailinti ir troškimo visu kūnu priglusti prie šio vyro. Mergina tik dabar išgirdo muziką, kuri ramiai ir tyliai plaukiojo po salę. Maloni melodija taip ir traukė judėti kartu su garsais, bet dar labiau ją traukė priešais stovintis jaunuolis.
– Nejaugi man teks maldauti? – švelniai paklausė Todas.
– O tu maldautum?
Jis šyptelėjo.
– Galbūt.
Julija pakilo ir padavė vaikinui ranką. Jie patraukė į salės gilumą, kur ant mažytės scenos trio grojo bliuzą, o šalia lingavo kelios susiglaudusios porelės.
Mergina vis dar nejaukiai trypčiojo, bet Todas staigiai truktelėjo ją prie savęs ir apkabino per liemenį. Atsargiai, tik pirštų galiukais, Julija palietė galingą šokių partnerio petį.
Jis kietas kaip akmuo – vieni raumenys, – pagalvojo šlaunimis palietusi vaikino kojas. Todas nebuvo prigludęs taip, kad krūtine liestųsi prie jos, bet Juliją pakirto laukinis, beveik nevaldomas troškimas pajusti jį visą.
Darausi panaši į katę… Per ilgai gyvenau be vyro, – nusprendė ji. Galėjo ir anksčiau tai suprasti – būtų išvengusi nepatogumų.
– Tu nuostabiai kvepi, – sušnibždėjo Todas.
– Kalti kopijavimo aparato milteliai, – paaiškino jam į ausį Julija. – Šiandieną jie pasibaigė, turėjau pakeisti kasetę. Tau tikrai patinka?
– Net komplimento negaliu tau pasakyti, – suvaitojo Todas.
– Gerai jau, gerai. Dėkoju.
– Dabar kur kas geriau, – jis nusišypsojo. – O su tavimi nelengva.
– Va čia tai komplimentas!
– Patinka būti kieta?
– Kartais. O tau?
– Kartais, – pamėgdžiojo ją Todas, perkeldamas ranką nuo Julijos liemens ant nugaros.
– Tu juk nemėgsti žmonių, iš anksto susidariusių klaidingą nuomonę apie tave, – nenuleisdama nuo jo akių tarė mergina.
– Esi viena iš jų.
– Tu taip pat. Mes vienodi.
– Ne taip pasakei, Julija. Esame gimę vienas kitam.
Todas pasilenkė ir lūpomis lengvai palietė merginos lūpas. Bučinys buvo netikėtas, bet koks saldus! Julijos pilve kažkas apsivertė, krūtyse ji pajuto dilgsėjimą. Todas ramiai šoko toliau ir net nebandė bučinio pakartoti.
Jis tikriausiai nenori viešoje vietoje padaryti man gėdos. Turėčiau būti dėkinga. Aišku, būsiu… kada nors.
Todas staiga nustojo šokti, atsikrenkštė ir tarė:
– Mums reikia grįžti prie staliuko ir užsisakyti vakarienę. Turėtume būti rimtesni.
Julija nenoromis atšlijo. O kas būtų, jeigu jie pamirštų maistą ir visą vakarą šoktų, bučiuotųsi ir glaustų vienas kitą? Ji susivaldė ir nutylėjo – nujautė Todo reakciją.
Per daug noriu, ir per greitai, – šmėstelėjo mintis. Geriau jau pirmas po tiek metų pasimatymas būna santūresnis. Bet šis vyras traukė ją kaip magnetas.
Eidamas prie staliuko vaikinas nepaleido jos rankos.
– Tu dar man nepapasakojai, kodėl čia atėjai, – susidomėjo Todas, kai jie susėdo. – Mane atsiuntė teta Rūta, o tu?..
Ką? Jis nežino? Še tau kad nori! Turėtų būti labai linksma.
– Mano mama jau seniai nebendrauja su senele. Jos tapo svetimos viena kitai. Rūta prieš keletą mėnesių netikėtai sugrįžo į mūsų gyvenimą. Aš ir mano seserys jos nepažinojome, nes mama niekada nepasakojo apie praeitį. Praėjusią savaitę per vakarienę senelė užsiminė apie gražuolį sūnėną ir panoro, kad viena iš mūsų susitiktų su juo.
– Darosi įdomu.
– Ne tas žodis. Ji mums pasiūlė… Et, nesvarbu.
– Na, na. Tęsk.
– Tu įsižeisi.
– Kaip nors ištversiu, – paerzino Todas. – Ir ką gi ji jums pasiūlė?
– Pinigų.
Todas įsistebeilijo į ją.
– Rūta tau moka už pasimatymą su manimi?
– Oi, ne, pasimatymas nemokamas. Bet jeigu už tavęs ištekėčiau, ji man paklotų milijoną. Beje, kiekvienai iš mūsų – taip pat ir mamai. Šaunu, ar ne?
Todo smakre sutrūkčiojo raumenukas, bet jis susitvardė. Julija galėjo tik įsivaizduoti, apie ką galvoja priešais ją sėdintis vyras.
– Mes apstulbome. Manėme, esi tikras asilas, kad norėdama tave apvesdinti senelė pasirengusi išmesti tokią krūvą pinigų.
– Asilas? Aš?
– Žinoma.
Julija tikrai smaginosi – ji patenkinta stebėjo vaikino veidą.
– Galų gale mes nusprendėme, kad viena iš mūsų turi nueiti į pasimatymą ir išsiaiškinti, kas gi tau yra, – tęsė savo pasakojimą Julija. – Metėme burtus.
Todas net nusipurtė.
– Burtus… – jis kostelėjo. – Taigi