Aš ir kita aš. Gena Showalter
Читать онлайн книгу.
tuo pat metu ir neturėjau tiek renginių, kad tektų jaudintis.
– Neabejoju jūsų gabumais.
Roisas kantriai laukė atsakymo, o aš taip susinervinau, kad vos susilaikiau netreptelėjusi.
– Jei reikalaujate, kad…
– Taip, reikalauju.
– Tai būsiu priversta sutikti.
Nuoširdžiai tikiuosi, kad greitai kokia nors moteris parodys Pauelui jo vietą – po septynių su puse centimetrų aukščio plonytėliu kulniuku. Lyg būtų perskaitęs mano mintis, Roisas atsakė šypsena: „Tik ne šiame gyvenime.“ Tikriausiai prabudo mano instinktai, nes panižo delnas užvožti pašnekovui taip, kad daugiau nesivaipytų. Patėvis Džonatanas pasakytų, jog netikėtas poreikis smurtauti tėra besivežiantis lauk paaugliškas maištingumas, ar kokią panašią kvailystę.
– Susitarėme?
– Pirmiausia turėtumėte sutikti su mano sąlyga, – tariau. – Tikiuosi du ar tris kartus didesnio užmokesčio. Būtų teisinga, juk atsisakysiu kitų klientų.
– Žinoma.
Nesispyrioja? Kodėl nesispyrioja? Taip lengvai ir netikėtai sutiko, kad vos nenuvirtau nuo kėdės! Gal reikėjo paprašyti dar daugiau?
– Samdote mane, nors dar neatsiunčiau žadėtos sąmatos ir noriu trigubai didesnio atlygio?
– Taip. Ir nepamirškite, kad pirmą sąskaitą iš jūsų jau gavau. – Roisas pamojavo lapu iš užrašų knygelės. – Šiuos skaičius trigubinsime dabar ar vėliau?
– Tiks ir vėliau. – Vos jo neapkabinau. Vos. – Paskambinkite, kai atsilaisvinsite. Turime aptarti keletą detalių, kad galėčiau pradėti ruoštis.
Nežinojau, ką daugiau pasakyti, todėl atsistojau. Pauelas perbraukė pirštu per kalendorių ir susiraukė.
– Na, po galais. Ateinančias dvi savaites visiškai neturiu laiko. Skrendu į Arizoną, ten perkame lėktuvą „Piper Dakota“, negaliu atidėti, – paaiškino. – Ar jums tiktų antradienį, šešioliktą dieną, dvyliktą valandą? – Linktelėjau ir jis pridūrė: – Papietausime „Mykal“.
– Gerai.
Nė kiek nenustebau, kad Roisas gali taip greitai gauti staliuką garsiame itališkame restorane. Paprastiems mirtingiesiems, jei pasiseka, laisvas stalelis atsiranda po dviejų mėnesių. Žinau iš patirties.
Roisas atsistojo, apėjo aplink stalą ir ištiesė ranką atsisveikinti. Norėjau prieiti kiek arčiau, bet pamiršau, kad mano bateliai be kulniukų. Užuot žengusi žingsnį, tik bakstelėjau vieno bato kulnu į kitos kojos nykštį ir be perspėjimo griuvau ant Pauelo. Viešpatie, už ką vėl?! Parbloškiau jį ant stalo, abiem rankomis įsikibau į raumeningas jo šlaunis, o galva atsidūrė pavojingai arti Roiso pasididžiavimo. Norėdamas pagelbėti vyras rankomis apsivijo mano liemenį. Turėjau kuo greičiau pašokti ant kojų, bet negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo kelnių – po jomis vis pūtėsi, nes… Ne, negali būti. Tai negali būti erekcija! Pauelo kelnės nesipučia ir neartėja man prie veido!
Roisas švelniai timptelėjo mane į viršų, privertė atsistoti, tačiau neatsitraukė. Jo šilti, diržingi ir gundantys delnai lūkuriavo man ant pečių. Užuosčiau viliojantį nuodėmės aromatą. Pauelas suraukė antakius, supratau, kad nenutuokia, ką daryti. Vos tvirtai atsistojau ant kojų, iškart atšokau. Švenčiausioji Dievo Motina, kas man darosi?! Trūko tiek nedaug, kad šį nesuvokiamai turtingą ir seksualų vyrą, turintį daugybę įtakingų draugų, būčiau pavertusi eunuchu! Jeigu atvirai, mėgaučiausi tuo.
– Atsiprašau.
Mane apėmė dar didesnis siaubas, kai pastebjau, kad tvarkingai ant stalo sudėtą lapų stirtą nužėriau ant grindų. Taip gali nutikti tik man. Padėjau ant žemės portfelį ir susilenkusi ėmiau rinkti popierius bei nuotraukas. Nuotraukos vien moterų, vilkinčių žaliai arba visai be drabužių.
– Tikrai atsiprašau, – pakartojau ir pakreipiau galvą į šoną. Ar ta mergina, apsitepusi žaliu pudingu, laižosi ranką? Kokios keistenybės traukia šį žmogų? –Nenorėjau…
– Nieko tokio, – atsakė mandagiai nesusierzinęs pašnekovas.
Kuo tvirčiau suėmiau glėbį dokumentų ir pornografinių nuotraukų.
– Tikiuosi, nesugadinau nieko svarbaus?
Jėzau, toji mergina, atkišusi užpakalį, valgo vaikiškus dribsnius „Lucky Charms“!
– Ne. – Roisas nusijuokė. – Svarbiausias dalykas sveikas.
Pajutau, kaip veidu nuo kaktos iki raktikaulio nusirito karščio banga. Vis dėlto viską greitai pamiršau pamačiusi, kad kitoje nuotraukoje nuoga panelė tupi apsižergusi sodriai žalią lapų krūvą.
– Duokite man, netvarkykite, – pareikalavo Pauelas. Tada pasilenkė ir atsargiai ištraukė man iš rankų lapus, pirštais prisiliesdamas prie manųjų. – Surinksiu vėliau.
Prisilietimas mane nustebino, įelektrino. Antrą kartą nuo jo atšokau, lyg vyras būtų kokia radioaktyvi atlieka. Kalakutiena su juoda duona. Kalakutiena su juoda duona… Drebančiomis rankomis surinkau likusias nuotraukas. Vienoje moteris pozavo atsirėmusi visomis keturiomis, o iš šviesių plaukų kupetos kyšojo žalios katės ausys.
– Aš viską suverčiau, tai ir sudėsiu.
Ką dar aptiksiu? Nuogalių imtynes žaliame dumble?
– Ne, tikrai nereikia, – šįkart atžariai, gal net piktai pasakė Roisas ir ištraukė fotografiją man iš rankų.
Kuo dabar nusikaltau? Tik paskui supratau rankose laikanti moterų, trokštančių tapti ponia Pauel, prašymus. Nieko keista, jog Roisas linkęs kuo greičiau manęs atsikratyti. Nenori, kad žiūrėčiau į plikas kandidates. Susigėdusi šaižiai kostelėjau.
– Verčiau atsisveikinkime. – Atsistojau, apsisukau ir moviau prie durų.
– Naome…
– Ką? – Sustojau, bet neatsisukau.
Ar ir jis pajuto tą aistrą, deginančią mane? Gal pakvies į pasimatymą? Žinoma, turėsiu atsisakyti, juk jis klientas. Tik vieną kartą ėjau į pasimatymą su užsakovu. Tai buvo Ričardas. Iš tų santykių pasimokiau trijų dalykų, kurių niekada niekada nepamiršiu. Pirma: nemiegok su klientu. Antra: jokių nuogybių su klientu. Trečia: jokių visą naktį trunkančių nepadorių tango su klientu. Vis dėlto negalėjau atsispirti malonumui, užplūdusiam pagalvojus, kad galiu traukti tokį nuostabų vyrą. Įsitempusi sugniaužiau sijono kraštą ir laukiau, ką Roisas pasakys.
– Kokia jūsų mėgstamiausia spalva? – paklausė.
Iš netikėtumo man širdis nusirito į kulnus. Prisipažįstu, norėjau, kad Pauelas pakviestų į pasimatymą, o jeigu ketinau atsisakyti, visai nereiškė, jog to netroškau.
– Naome… – pakartojo.
Supratau, kad neatsakiau.
– Labiausiai patinka mėlyna. Kodėl klausiate?
– Šiaip sau. – Jo balse pajutau pasitenkinimo gaidelę.
Žengiau dar arčiau durų.
– Naome…
Vėl stabtelėjau. Laukiau nekantraudama. Dabar pakvies mane vakarienės, žinau. Jaučiu.
– Ką? – sukuždėjau.
– Nepamirškite portfelio.
3
Tigrė niekada nenusileidžia pašnekovui. Visada taria paskutinį žodį, kad netaptų oponento emocinių šiukšlių saugykla.
– Na,