Aistringos Kalėdų naktys. Tawny Weber
Читать онлайн книгу.
dizaineriai suteiks Rudžiui daugiau smagumo, – šelmiškai šyptelėjo Džaredas. Jis nesakė nė žodžio apie sutartis. Heilė suprato, kad Džaredas žino, ką pasirinks. O jam buvo aišku, kad ji supranta. Bet abu žinojo, kad ji nepaklaus.
– Nebesuk sau galvos. – Džaredas niuktelėjo ją petimi ir paliko jai ant rankos blizgučių ruožą.
– Ar neverta patikrinti mažojo būgnininko lazdelių? – Ji pakreipė galvą link būgnininko, kurį Džaredas taip atidžiai nužiūrinėjo. – Negaliu blaiviai mąstyti, tad negaliu sudaryti tau malonios draugijos.
– Brangioji, noriu mėgautis vakarėliu su mylimiausia savo dizainere. Jei galėčiau padėti atsipalaiduoti, kad mėgautumeisi vakarėliu, kaip jis to vertas, aš – tavo paslaugoms. Ir žinai – aš nepasakoju apie savo meilės nuotykius.
Heilė nebesuvaldė jaudulio, bet prisiminusi, kad čia atvažiavo taksi, pakeitė tuščią šampano taurę į pilną ir pažvelgusi į Džaredą kilstelėjo antakį.
– Na, gerai. Aš nepasakoju įmonės paslapčių. – Jis padvejojo, suraukė nosį ir palinko arčiau. – Bent jau tų, dėl kurių mane atleistų iš darbo.
Jis ir vėl dirstelėjo pro šalį. Šį kartą susidomėjo ne geismą žadinančiomis linijomis. Jis visas įsitempė.
– Nemanau, kad ši žinia ilgai išliks paslaptyje, – jis parodė pirštu, kad Heilė apsisuktų aplink.
– Nagi, nagi.
Heilė kartu su kitais apsigręžė ir įsitempė kaip Džaredas. Lydimas dviejų pagalbininkių, kurių kūnus dengė vien balto kailio juostelės, ant scenos užkopė liesas Kalėdų Senelis.
Palinkusi į priekį Heilė įdėmiai stebeilijo į trijulę. Vidinis jaudulys nuslopo, ir ji spoksojo nustebusi.
– Vaje. Ponas Rudolfas visai kitaip atrodo be kaklaraiščio.
O gal dėl to, kad tas senas gašlūnas po prabangiu raudonu švarku nedėvėjo marškinių. Argi jam ne septyniasdešimt? Nekoks vaizdelis. Pabūgusi ilgiau žiūrėti, kad neapaktų, Heilė nukreipė akis į susirinkusiuosius. Nė vienas neatrodė nustebęs.
– Dėkoju, – tarė Kalėdų Senelis, – kad dalyvaujate Rudolfo universalinių parduotuvių surengtame kasmetiniame šventiniame kostiumų vakarėlyje. Kaip matote, mano mėgstamiausias personažas – Kalėdų Senelis. Šis personažas čia tinka, nes šįvakar dalysiu dovanas.
Heilė nagais įsikirto į delnus ir išpūtė orą bandydama išsklaidyti susikaupusią įtampą.
Ir tai viskas. Toks tas svarbusis pranešimas.
Ją supykino.
– Šiais metais, užuot paprasčiausiai įteikęs sutartis tiems, kurie kurs pavasarinę moterų drabužių liniją, pasielgsiu žaismingiau. Išsirinkau po du patikusius kiekvienos srities dizainerius. Moteriškų drabužių, batų ir moteriško apatinio trikotažo. Visą šventinį laikotarpį šie dizaineriai varžysis dėl pirmos vietos.
Heilei sudirgo skrandis. Varžytis? Prastos naujienos. Ir ji ne viena taip manė, nes salė murmėjo ir šnarpštė.
Gniauždama nusivylimą, ji metė į Džaredą sumišusį žvilgsnį. Tai sutarčių šį vakarą neįteiks? Betgi jai reikia žinoti. Negavusi sutarties, neteks verslo.
Džaredas nepaisė žvilgsnio ir reikšmingai pakreipė galvą, kad ji atkreiptų dėmesį.
Suraukusi kaktą ji nusuko akis į sceną. Kilus šurmuliui, Rudolfas ne tik nesutriko, bet atrodė patenkintas. Jis nebesišypsojo, bet atvirai kikeno ir pakėlė ranką prašydamas tylos.
Per keletą akimirkų jis suvaldė minią.
– Kad nekiltų daugiau triukšmo, skelbiu moteriškų drabužių dizainerių finalo dalyvius, – pranešė. Jam pasakius dizainerių pavardes, pasirodė tų dviejų linijų drabužius demonstruojantys modeliai ir perėję per sceną atsistojo už jo.
Heilė sunkiai nurijo seiles stumdama gerklę sugniaužusį kamuolį. Ji jaudinosi ne dėl to, kad pasielgė neatsakingai susiedama viltis su šiuo sandoriu. Visa ritosi žemyn, o šis sandoris buvo vienintelė galimybė.
Ji mindžikavo nuo kojos ant kojos norėdama pajusti, kokie puikūs jos batai. Rudolfas paskelbė batų dizainerių finalo dalyvius. Bet Heilės nerimo nenumaldė nė puošnūs juodos odos smailiakulniai.
Atėjo eilė moteriškam apatiniam trikotažui.
Su didžiule viltimi ji nenuleisdama akių žiūrėjo į uždangą, iš už kurios turėjo pasirodyti modeliai.
Išžingsniavo mergina su itin gundančiais odiniais drabužiais. Jie nė kiek nepriminė įmonės Linksmoji našlė stiliaus, akį rėžė seksualumas. Provokuojantis gašlūniškus geidulius.
Heilė suraukė kaktą. Žinoma, kad ne jos stilius. Bet patrauklus. Tiems, kuriems priimtini gašlūniški geiduliai.
Ar jai priimtini tokie geiduliai? Heilei jų patirti neteko. Kažin ar Grinčas domisi odiniais drabužiais? Nespėjo sau į tą klausimą atsakyti, nes nerimas išstūmė iš galvos mintis apie seksą. Ji sulaikė kvapą.
– Ir paskutinė, bet ne prasčiausia moteriško apatinio trikotažo įmonė Linksmoji našlė. – Pasirodė mergina, dėvinti balto atlaso naktinius marškinėlius, papuoštus mažyčiais rožių pumpurėliais, šį modelį Heilė pavadino Saldžia vilione.
Jai galvoje pokšėjo fejerverkai, plieskė ryški šviesa, aidėjo garsūs trenksmai, sukilo neįveikiamas jaudulys.
– Dievulėliau, dievulėliau, dievulėliau, – kartojo ji šokinėdama aukštyn žemyn savo prašmatniaisiais batais. Apsisuko aplink, stipriai suspaudė glėbyje Džaredą, tada ir vėl pasileido šokinėti. – Čia mano. Čia mano. Man pavyko.
Jai pavyko. Dabar ji turi progą.
Pralėkė valanda, o galva tebesvaigo. Heilė neturėjo sutarties, bet jai neatsakė. Iš jaunų dienų išmoko priimti viską, kas duodama.
– Šaunu. – Rudolfui paskelbus naujienas žmonės nesiliovė jos sveikinę. Ir tai gerai. Nors dar maloniau buvo klausytis, kaip gyrė jos kurtus drabužius, kuriuos demonstravo salėje.
Ji jautėsi lyg roko žvaigždė.
– Taip rūpinuosi dėl tavęs, brangioji. Gaila, kad tai dar negalutinis atsakymas, – tyliai kalbėjo Džaredas, nutaisęs neįprastai rimtą veidą. – Žinau, kaip tau reikia šios sutarties, ir reklamavau tave kaip įmanydamas. Bet Rudis smarkiai įsikalė sau į galvą, kad dėl tų varžybų bus daugiau viešumo ir pramogų. Nors jis turi apsispręsti iki Naujųjų metų. Dėl rinkodaros tikslų.
– Ką duos tas viešumas? – Populiarumą? Naudą? Gal pritrauks naujų klientų, gal mados žurnaluose išspausdins straipsnių? Heilei vėl ėmė kirbėti viduje.
– Na… – numykė Džaredas ir suraukė žvilgančią nosį. – Tikrai nemanau, kad jis numatęs daug viešų renginių. Susidarė įspūdis, kad jis tik iš kiekvienos linijos išrinks po dizainerį. Bet penktadienį jis tarėsi su rinkodaros žinovu, tas įtikino, kad reklama bus geresnė, jei ne praneš, o surengs varžytuves.
– O kieno rankose galutinis sprendimas? – pasidomėjo ji.
Džaredas nusivaipė ir gūžtelėjo pečiais. Jam aiškiai nepatiko būti visažiniu, kaip jai – nieko nežinoti.
Bet Heilė nieko daugiau nebepaklausė, nes prie jų priėjo dabita, apsirengęs šventiškai nusiteikusiu elniu su peteliške iš žalio ir raudono vilnonio audinio.
– Sveikinu, ponia Nort. Aš Trentas Leinas, Rudolfo universalinių parduotuvių tinklo fotografas. Džiaugiuosi turėdamas progą pamatyti jūsų kurtų drabužių. Padariau kiekvieno dizainerio