Aistros paliesti. Diane Gaston
Читать онлайн книгу.
po šlakelį jai ir sau, trokšdamas išmaukti vienu ypu, kaip ir ji.
Tačiau tik siurbčiojo.
Lorena nuvijo ašaras ir giliai įkvėpė oro.
– Tikriausiai galvoji, koks aš blogas žmogus.
– Visai ne. – Blogas žmogus buvo jos vyras. – Galbūt tau teko iškęsti daugiau, negu parodai aplinkiniams.
Lorena papurtė galvą ir patraukė didelį gurkšnį gėrimo.
– Jis… jis nebuvo toks blogas vyras, tikrai ne. Tiesiog mėgo, kad žmonės jam paklustų. Visą laiką.
Kiek Delas pastebėjo, Tinmoras buvo autokratiškas, nedėmesingas, o kartais tiesiog žiaurus, kad ir šiandien, kai bandė atskirti savo žmoną nuo artimųjų per Kalėdas. Jo kaltinimai juos buvus meilužiais buvo neteisingi ir nepagrįsti. Tinmoras turėjo žinoti, kad jo žmona pernelyg garbinga, kad būtų neištikima.
Lorena nurijo paskutinius konjako lašus.
– Tai ar baisu, kad jaučiu palengvėjimą? – Jos smakras suvirpėjo, akys vėl priplūdo ašarų.
Delas jautėsi toks pat bejėgis, kaip matydamas laiptais besiritantį Tinmorą.
– Tu paprasčiausiai pritrenkta. Žmonės dažnai taip jaučiasi ištikus panašiai tragedijai. – Delas pats jautėsi suakmenėjęs, kai išgirdo žinią apie savo artimuosius. Prireikė laiko, kol pajuto visa apimantį sielvartą.
Ištuštinęs taurę, jis įsipylė dar porciją sau ir pasiūlė Lorenai.
Ji atsisakė.
– Galbūt turėčiau eiti pas jį. Galbūt to iš manęs tikimasi.
Jis nenorėjo jos paleisti. Ne todėl, kad troško jos draugijos, bet todėl, kad juto, jog jai reikia jo šiame name, kur jos niekas nepalaiko. Tačiau Tinmoro dėka melagingą gandą neva jie meilužiai išgirdo tarnai, o vienas liokajus matė tai, ką galėjo palaikyti apsikabinimu. Jam reikia išlaikyti deramą atstumą.
Jos labui.
Ir savo paties.
Lorena pakilo nuo sofos ir paėmė Delo ranką, suspaudė ją savosiomis.
– Eisiu pas jį. Ačiū, kad pasėdėjai su manimi.
Delas uždengė jos delnus savaisiais.
– Nereikia man dėkoti. Tiesiog nesirūpink dėl manęs, žiūrėk savęs.
Ji mėgavosi jo šiltų ir stiprių rankų prisilietimu prie savo odos. Ir akimirksniu pasijuto kalta, kad tai pastebėjo.
Lorena pasitraukė.
– Kas nors turėtų ateiti ir palydėti tave į kambarį. Bent jau tikiuosi, kad taip padarys… – Tinmoro tarnai buvo tokie lojalūs jam. Tačiau ne jai – niekados.
Delas žvelgė į ją su tokia užuojauta, kad kone suskaudo.
– Pasimatysime rytą. Privalai pailsėti.
Diena juk nebus lengva. Magistratas. Koroneris. Jai reikės tvarkyti reikalus, tačiau kokius? Lorena nepajėgė galvoti.
– Tada palinkėsiu tau labos nakties, – ji tūptelėjo.
Lorena prisivertė pasukti į lordo Tinmoro kambarius, kurie buvo tame pačiame aukšte kaip jos, tačiau, laimei, ne pernelyg arti. Prieš atverdama jo miegamojo duris, pasibeldė.
Krėsle prie lovos sėdėjo Vikis. Lovos baldakimas buvo užtrauktas, ir jai dėl to palengvėjo. Staiga išsigando, kad vėl teks žiūrėti į lavoną.
– Kaip laikotės, Viki? – paklausė ji stovėdama tarpduryje.
Senasis tarnas pamažėle pasuko galvą jos pusėn.
– Jeigu galima, norėčiau pasilikti čia, miledi.
Lorenai suspaudė širdį dėl senuko. Vikis mylėjo jos vyrą. Vikis, Diksonas ir ponas Filkinsas buvo ypač atsidavę Tinmorui. Vargeli, juk tarnavo jam ne vieną dešimtmetį.
– Žinoma, kad galite pasilikti, – atatupsta pasitraukė ji ir uždarė duris.
Lorena nuėjo koridoriumi į savo miegamąjį, kur susiraukusi kambarinė padėjo jai pasiruošti gulti, burbteldama tik tada, kai būdavo neišvengiama. Galiausiai moteris išėjo, ir Lorena įsirausė pataluose.
Širdis daužėsi, tarytum ji būtų ilgai bėgusi. Lorena susivokė taip besijaučianti nuo tos akimirkos, kai laiptų apačioje pamatė Tinmorą. Kaip jai nusiraminti? Ji bandė išnarplioti viduje besimaišančius jausmus. Netikrumas dėl ateinančios dienos. Ar bus bėdų su magistratu arba koroneriu? Ar jie suabejos Delo žodžiais? O gal patikės, kad ji ir Delas buvo meilužiai?
Kodėl Tinmoras taip manė? Lorena niekada neleido savo susižavėjimui Delu prasiveržti paviršiun. Niekada apie jį nekalbėdavo. Kai jis būdavo netoliese, rūpestingai tvardydavo veido išraišką. Tinmoras negalėjo atspėti. Niekas negalėjo.
Tinmorui buvo nė motais, kai ji atsidurdavo Delo kompanijoje. Per aukštuomenės susiėjimus jos vyras palikdavo ją vos progai pasitaikius. Niekada nesidomėjo, su kuo ji leidžia laiką, kol jis lošia kortomis arba šnekasi su savo bičiuliais. Mažai domėjosi Delu, kuris tebuvo paprastas grafas, ir mieliau rinkdavosi Delo draugą, jos sesers Dženos vyrą Rosdeilo markizą, kuris buvo kunigaikščio įpėdinis. Arba patį kunigaikštį. Kas Tinmorui šovė į galvą, kad jis metė tokius siaubingus kaltinimus?
Kai vyras paliepė jai eiti į kambarį, Lorena žinojo, kad pokalbis dar nebaigtas. Bent jau dabar nebereikės klausytis jo vainojimo.
Staiga ji pasijuto taip, tarytum nuo pečių būtų nuslinkęs didžiulis svoris. Ji laisva! Rytą pabus ir nereikės atsiskaityti niekam kitam, tik sau pačiai. Nereikės krimstis, kad ją gali apkaltinti įsitaisius meilužį, ne tą pasakius, ne taip padarius. Nebereikės tramdyti jausmų ar prikąsti liežuvio. Ji vėl laisva svajoti.
Jei tik pavyktų užsnūsti…
Lorena vartėsi nuo šono ant šono, kol galiausiai nusviedė apklotą ir basa nuėjo prie lango. Susiraičiusi ant paminkštintos palangės, žvelgė į sniegu užklotą parką. Kaip šviesu atrodė net tokią vėlyvą valandą, kaip balta ir švaru. Vaizdas visiškai skyrėsi nuo to, kokį ji matė prieš pradedant snigti.
Dabar jos laukia naujas gyvenimas.
Lorena peržvelgė beveik dvejus metus, kuriuos ji buvo ištekėjusi už Tinmoro.
Jis padarė tai, ko ji troško labiausiai. Aprūpino seseris ir brolį. Taip pat suteikė jai namus, gražių drabužių, papuošalų, patogų gyvenimą daugeliu aspektų. Ji jautėsi jam už tai dėkinga. Dėl to niekada juo nesiskundė. Nebent tik truputį karietoje, kai kalbėjosi su Delu. Bet ir to negalima vadinti skundais. Būtų buvę negražu skųstis Tinmoru, kai jis išgelbėjo jos šeimą.
Tam tikra prasme.
Lorena galėjo su visišku įsitikinimu teigti, kad, jeigu ji nebūtų ištekėjusi už Tinmoro, seserys ir įbrolis nebūtų susiradę savo sutuoktinių.
Juo labiau – meilės.
Sau Lorena prašė nedaug, tik tiek, kad Tinmoras pasirūpintų paprastu ir patogiu jos gyvenimu, kai jo nebeliks. Ji neturėjo supratimo, ar jis taip ir padarė.
O jei ir ne, jo dovanoti papuošalai bus šio to verti, spėjo ji. Rytoj ji kur nors saugiai juos pasidės. Filkinsas jai pagelbės. Kas žino, ko gali griebtis Tinmorui lojalūs ir jos nekenčiantys tarnai.
Lorena nežino, kaip gyvensianti toliau, tačiau, kad ir kokia ji nedora, džiaugsis, galėdama palikti šiuos namus.
Ji nusliuogė nuo palangės, susiradusi šalį apsisiautė juo pečius ir įsispyrė į šlepetes. Nešina žvake nusileido į svetainę, kurią Tinmoras vadino Olimpo kalno svetaine, – dėl kažkurio iš ankstesnių Tinmorų grafų užsakytų ir Verijaus nutapytų graikų dievų