Jūrinis romanas. Kira Sinclair
Читать онлайн книгу.
Ji mane jau turi.
Vaikinas susiraukė. Akyse žybtelėjo pyktis.
– Kodėl nesakei, kad esi čia su kažkuo?
Nes ir nebuvo. Vis dėlto aiškiai suvokė, kad dabar to sakyti garsiai nereikia. Todėl tik patraukiojo pečiais ir atsiprašydama šyptelėjo.
Vaikinas energingai nužingsniavo šalin pagaliau supratęs, kad ginčydamasis su ja nieko nepasieks. Juo labiau kai tarp jų įsitaisė kažkokia raumenų siena. Būtų kvailys, jei šoktų ant vyro, prisispaudusio prie jos nuo pečių iki klubų.
Jo karštis skverbėsi pro odą. Gal vis dėlto reikėjo persirengti, užsimesti ilgesnius šortus. Šie buvo sukilę iki viršaus ir dabar mergina nuoga oda jautė trinantis plaukuotą šlaunį.
Pagaliau atgavusi balsą sugebėjo paklausti:
– Kas tu toks?
Kalbėjo tyliai, kad tik jis vienas girdėtų.
Užmetęs ranką ant atlošo, vyras priglaudė ją arčiau. Dar prieš kelias sekundes ji būtų maniusi, kad tai fiziškai nebeįmanoma. Bet akivaizdžiai klydo.
– Džekas, – atsakė vyras, palenkęs galvą prie pat jautrios ausies.
– Malonu susipažinti, – nepagalvojusi leptelėjo Lorelė.
Atsitraukęs vaikinas jai nusišypsojo. Net Lorelės skrandis sudrebėjo. Kažkodėl jo veidas atrodė nuoširdus, jausmingas ir kupinas grobuoniškų pažadų. Mirtinas derinys jos libido.
Lorelė nejaukiai pasimuistė kėdėje.
– Ką čia darai?
Jis gūžtelėjo.
– Tave gelbėju. Regis, akivaizdu.
– Na taip, bet kodėl?
Jo šypsena pasikeitė, tapo pavojinga.
– Nes noriu.
O, šitas vaikinas tikra bėda. Aišku. Jis tas, kuris visada gauna ko panorėjęs.
Blogai. Šį vakarą jam teks nusivilti, nes jos tikrai neturės.
Antras skyrius
Džeksonas stebėjo, kaip Lorelė Lankaster prisimerkia. Jis norėjo nusikvatoti. Bet kartu ir priglausti ją dar arčiau.
Ji ir iš tolo atrodė graži. O iš arčiau – tobula. Net pritemdytame bare oda spindėjo. Taip neriant pro šviesiai mėlyną vandens paviršių sušvinta saulė.
Sėdėdamas šalia jos jautė tai, ką tada, kai pagaliau susekė tikslią „Chimeros“ vietą: pagarbą, pergalę, malonumą.
O juk neturėtų jai jausti nieko kito, tik pyktį ir troškimą atsiteisti.
Priminęs sau, ko šį vakarą atsekė paskui ją į barą, Džeksonas stengėsi užgniaužti pagundą. Nesisekė, nes vis dar jautė jos glotnią, šiltą odą, prisispaudusią jam prie šlaunies.
– Pasakysiu tau tai, ką ir jam, – pradėjo Lorelė, ji mostelėjo galva į vaikiną, jau einantį prie kito taikinio. – Man neįdomu.
– Hmmm, – sumurkė Džekas.
Viduje tūnantis velniūkštis gundė įrodyti, kad jos žodžiai – melas. Juk jautė, kaip ji atsiliepė į bučinį. O jei atvirai, ir pats norėjo vėl pajusti.
Palenkęs galvą jis giliai įkvėpė, įtraukė vanilės aromatą į plaučius. Ir perbraukė jos burną lūpomis.
Mergina aiktelėjo, bet nesitraukė. Palinko prie jo visu kūnu.
Tokio nelaukto kvietimo nepaisyti jis negalėjo. Net jei siekė tik įrodyti savo tiesą. Lyžtelėjo praviras lūpas, slystelėjo vidun. Jos skonis buvo dar gardesnis nei kvapas.
Džeko delnas nuslydo jos sprandu, jis suėmė jos galvą ir priglaudė arčiau. Iš jos gerklės išsprūdo slopus garsas.
Džeksonas lėtai atsitraukė, mėgaudamasis sustingusiu užsisvajojusių, ryškių akių žvilgsniu.
– Nė kiek tuo neabejoji?
Ji pažiūrėjo į Džeką, svajingos akys staiga sužibo tokia ryškia liepsna, kad kraujas jo gyslose suūžė smarkiau. Ji piktai suraukė lūpas. Džeksonas pasirengė smūgiui, kuris tikrai grėsė, nors jo pirštai tebebuvo panirę švelniose jos plaukų sruogose.
Lorelė pasiekė priešais ją ant stalo stovėjusią stiklinę. Nereikia būti genijumi, kad nutuoktum, kuo viskas gali baigtis, tačiau Džekas jos nesulaikė. Negi ji tikrai išdrįs?
Pavertusi taurę ji išpylė šaltą, pusiau ištirpusią masę tiesiai jam ant galvos.
Aišku, kad išdrįso.
Šviesiai žaliose akyse plykstelėjo liepsna. Oras smarkia srove plūdo į jos plaučius ir lauk, todėl krūtys stipriai prisispaudavo prie marškinėlių.
Dieve, ar gali būti ji dar gražesnė?
Ar klastingesnė?
Štai apie ką jam dera galvoti, nors kūnas jau siūlė būdą išsilaisvinti nuo ilgai užgniaužtos aistros. Negalima ja pasitikėti. Ir niekuo kitu, kas susijęs su Lankasteriu.
Džeksonas nesujudėjo, nemėgino net nusišluostyti saulėlydžio spalvos mišinio, varvančio ausimis ant apykaklės ir sprandu žemyn.
Jis tik šyptelėjo pasipūtęs ir tos vienos šypsenos užteko, kad mergina sudejuotų – kimiai ir ilgai.
– Praleisk mane.
– Nepraleisiu, kol neaptarsime, ko atsiradai saloje, Lorele.
Ji sustingo, visas kūnas budriai įsitempė.
– Nesakiau tau savo vardo.
– Ne, nesakei.
– Tai iš kur žinai?
– Aš daug ką žinau, žinau ir ko tu čia ieškai atvažiavusi. Galiu pažadėti, kad „Chimeros“ nerasi. Nepavyks. Tavo tėtukas pavogė per mažai informacijos, kad galėtų rasti sudužimo vietą. Tik laiką sugaiši ir pinigų iššvaistysi, bet mano komanda ten atsiras pirma.
Mergina sumirksėjo, bet žiūrėjo ne kokiu automobilio žibintų apšviestos elnės žvilgsniu. Ne, ji galvojo. Ratukai smegenyse lėkė šviesos greičiu. Pavojinga ją tokią stebėti.
Džeksoną visuomet žavėjo inteligentiškos moterys. Jis troško daugiau nei gražaus veidelio ir tvirto kūno. Jis norėjo galinčios mesti iššūkį. Suvirpinti jį.
Kaip tik todėl į savo lovą kviesdavosi tik nekomplikuotas. Prie tokių nebijodavo prisirišti. Iki pat dabar jo gyvenimo būdas netiko ilgalaikiams įsipareigojimams. Velnias, kažin ar būtų pasirašęs ilgiau nei mėnesiui. Pats nežinojo, ar ilgai išbus vienoje vietoje, tuo labiau kai užduotys gali užtrukti ir mėnesius.
Nuo tada, kai sulaukęs aštuoniolikos įstojo į jūrų laivyną, ilgiausiai vienoje vietoje užtruko pusantrų metų. Ir buvo taip užsiėmęs, kad apie nieką daugiau pagalvoti nebuvo laiko, nebent, kaip greitai atsikratyti įtampos.
Jei Lorelė Lankaster nepriklausytų komandai, pavogusiai jo tyrimą, ja susidomėtų ir Džeksono kūnas, ir protas. Todėl gal net geriau, kad jie varžovai. Jam šiuo metu tikrai nereikia blaškytis.
– „Tridantis“, – pirmasis žodis, kurį ji burbtelėjo.
– Puiki dedukcija, mažyte.
– Nevadink manęs mažyte.
Džeksonas tik patraukė pečiais.
– Kuris iš pusgalvių būsi?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте