Nejaugi tai ji?. Annie West
Читать онлайн книгу.
apgraibomis surastos antklodės kraštą.
Ji niekada nebuvo taip netikėtai sureagavusi. Ir tai ją trikdė ne mažiau nei jis, palinkęs prie jos.
Tramdydama kūną kaustančią blogą nuojautą Džekė staigiai truktelėjo antklodę iki pat ausų. Net nekaltas medžiagos prisilietimas prie kūno žadino jausmus, priminė apie nuogumą.
Per visus kelionių metus ji puikiai susikraudavo reikiamus daiktus. Pirmas jos išsiblaškymo ženklas – ji pamiršo įsidėti naktinius marškinius. Prieš dvi valandas tai būtų buvę nė motais, bet ji nesitikėjo nubudusi rasti palinkusį virš lovos veikėją iš arabų pasakų fantazijų. O gal jis piktadarys?
– Kas tu toks? – jos balsas buvo silpnas ir kimus. Ji nepakentė, kai jis drebėdavo. Atsikrenkštė. – Ką čia veiki?
Vyras nekrustelėjo – dar aukštesnis ir įspūdingesnis, jei tik tai buvo įmanoma.
– Manau, kad aš turėčiau šito klausti, – jis kilstelėjo antakius, tarsi laukdamas atsakymo.
Bet Džekė mokėjo nerodyti silpnumo ir abejonių. Ji turėjo teisę čia būti ir neketino susigūžti, lyg padariusi ką nors netinkamo. Tai šis vyras įsiveržė į asmeninę jos erdvę!
Ji nespėjo pasakyti, jis vėl prasižiojo:
– Kas tu tokia ir ką veiki mano hareme?
Antras skyrius
Jo hareme?
Džekės lūpų kampučiai nusileido.
Nieko keista, kad jis atrodė pažįstamas. Tik nuotraukose Džezyro sultonas Azimas buvo prisidengęs galvą.
Džekė įsidėmėjo tankius juodus plaukus – jie puikiai derėjo prie žvilgančios bronzinės odos, o antakiai, rodės, tuoj išsilenks į priešingą pusę. Žiniasklaida jį vadino vienu iš geidžiamiausių pasaulio viengungių. Jis turėjo turtų, valdžią ir buvo žavus. Išvydusios jį tokį – neprisidengusį galvos ir šiek tiek susivėlusį (tai griežtiems despoto bruožams suteikė seksualumo) – moterys tikrai būtų sekusios jam iš paskos, kad ir kur jis eitų.
Tačiau, kaip minėjo Imranas, daugybė moterų ir taip siūlėsi jo karališkajai didenybei.
Imranas.
Džekė priglaudė delną sau prie pilvo.
– Verčiau sėskis, – tai buvo ne pasiūlymas, o triuškinantis įtampą įsakymas.
Džekė ištiesė pečius ir žiojosi sakyti, kad jai viskas gerai.
– Sapnas buvo baisus. Tau nereikėtų persistengti.
– Tu žinai?
– Kaip manai, kodėl esu čia?
Išdidumas jo veide sumenkino jos baimę dėl to, kad jis galėtų būti sekso ištroškęs grobuonis. Ko sultonas Azimas pageidautų iš nuogos Džekės Flečer?
Keista, kad ilga antklodė, kurią ji nukorė nuo lovos, trukdė. Kvaila, kad ji jautė silpnumą keliuose. Bet sapnas buvo toks tikroviškas.
– Ar viskas gerai? – jis pasitraukė nuo durų, bet laikėsi atstumo.
Neturėjo noro prie jos artintis.
Džekė liūdnai pripažino, kad ji ne iš tų moterų, kurios linksmina turtingus seksualius valdovus. Pirmiausia – gamta pagailėjo apvalumų. Ar dėl to ji taip lengvai susitaikė su tuo, kad šis vyras ja nesidomi?
– Man tuoj viskas bus gerai, – pamelavo Džekė.
Iš patirties žinojo, kad prireiks daugiau laiko blogo sapno sukeltam virpuliui nuslopinti. Ji suspaudė antklodę.
– Ar dažnai taip būna?
Ji staigiai pakėlė galvą. Ką jis matė atidžiai ją apžiūrinėdamas? Baimę? Sielvartą? Kaltę?
Nuojauta liepė jai saugoti asmeninį gyvenimą.
– Retkarčiais.
– Turėtum su kuo nors apie tai pasikalbėti.
– Itin susidomėjai mano miego ypatumais.
Sultono skruostai iš tiesų paraudo ar tai tik dėl šviesos žaismo?
Džekė įsitempė ir pasitrynė kaktą: skaudėjo galvą. Nerimas vertė ją atžariai atsakinėti vyrui, turinčiam galios leisti arba nutraukti rizikingą jos sumanymą.
Ką ji galėjo padaryti? Viskas priklausė nuo sultono geros valios.
Jai knietėjo kaltę dėl to, kad po košmaro nesusigaudė, kas vyko, suversti savo kvailumui. Bet kamavo bloga nuojauta, kad tai dėl jos pačios reakcijos į sultoną. Jis pernelyg… didelis, pernelyg raumeningas, stovėjo pernelyg arti, nors ir už kelių metrų. Erdvus kambarys tarsi susitraukė ir jiems abiem buvo per mažas.
– Atleisk, – sumurmėjo ji. – Atsiprašau.
– Nėra reikalo. Aš suprantu, – jo balsas gaudė, Džekės oda pašiurpo ir jai pradėjo raižyti vidurius. – Keistos… aplinkybės. Aš turėčiau atsiprašyti, kad peržengiau asmeninę erdvę. Tikriausiai nesmagu prabudus šalia išvysti nepažįstamą žmogų.
Ką jau kalbėti apie jos nuogumą ir jo rankas, liečiančias jos kūną.
Bet Džekei vis vien buvo sunku galvoti apie ką nors kitą.
Jai turėjo palengvėti dėl to, kad jis aiškiai nepageidavo užsibūti jos miegamajame. Primerktose akyse nebuvo nieko panašaus į tai, ką ji palaikė aistringu susidomėjimu.
Tik įtampa kažkodėl virto kaip dūmų kamuoliai.
– Jei jau baigėme atsiprašinėti… – jis nutilo, lūkuriuodamas ir norėdamas įsitikinti, kad tikrai baigė. – Gali atsakyti į mano klausimą.
– Tavo klausimą? – Džekė lyg papūga kartojo žodžius, bet miglotose jos mintyse tebesiautė įspūdžiai.
Imranas. Nepažįstamas kambarys. Trikdantis susitikimas su sultonu. Nuo į ją įsmeigtų tamsių akių žvilgsnio užviręs smalsumas.
Jis susikryžiavo rankas, ilgas chalatas prigludo prie dar aukštesnio ir stipresnio kūno, nei Džekė įsivaizdavo.
– Kas iš tikrųjų esi?
Gintaras. Jos akys švytėjo kaip gintaras. Šiltas viliojantis atspalvis jam priminė virš dykumos kylančią saulę arba persiko atspindį vėlyvos popietės šviesoje jo pamėgtos oazės vandens tvenkinyje.
Kai moteris pakėlė akis, Azimą pribloškė žaižaruojantis ryškumas. Plačios, šiek tiek įkypos akys suteikė gundančio žavesio.
Jis negalėjo atitraukti žvilgsnio.
Geriau jau stebeilyk į akis nei į nuogą kūną, – šaipėsi sąžinė. Jis – Džezyro liūtas karalius, valdovas, įstatymų kūrėjas ir vadas. Jis nespoksodavo į beginkles moteris.
Tik lankstaus jos kūno vaizdas negailestingai įstrigo atmintyje ir Azimas negalėjo jo iš ten iškrapštyti.
Nepažįstamoji susikūprino ir jis susivokė, kad spokso į ją piktai.
– Aš Džekė Flečer, – ji atsisėdo tiesiau, pažvelgė jam į akis: jo karalystėje nedaugelis taip išdrįsdavo.
Žvilgsniams susigrūmus jo pulsas padažnėjo. To dar nėra buvę.
Azimas laukė, tačiau ji, rodės, tikėjosi atsakymo. Ar jis turėtų ją pažinoti? Vardas kažkur girdėtas, bet jiedu tikrai nebuvo susitikę.
Ši moteris mokėjo jo kalbą, atsakė, tačiau suvokusi, kad yra nuoga, kaipmat prakalbo angliškai. Matyt, sukrėtimas privertė kalbėti gimtąja kalba.
– Kaip čia atsiradai?
Apsaugos darbuotojai už tai