Septynios dienos su prancūzu. Christy McKellen
Читать онлайн книгу.
p>
Pirmas skyrius
Atvykstame į Amalfį – gyvą ir šurmuliuojantį miestą, iš kurio pradėsite savo kelionę…
Indiga Hjus seniai svajojo praleisti atostogas vaikštinėdama Amalfio pakrante Pietų Italijoje, tačiau to, kas nutiko, nesitikėjo.
Indiga liko be savo daiktų ir nakvynės: kuprinė su kruopščiai parinkta apranga, tinkama keliauti pėsčiomis, Neapolio kažkodėl nepasiekė, o buvo nuskraidinta nežinoma kryptimi, nakvynės užsakymas dingo dėl kompiuterio klaidos. Mergina suprato, kad pirmą taip ilgai lauktų atostogų naktį gali tekti praleisti gatvėje, ant kieto Amalfio miesto grindinio.
Nors miegoti be patogumų Indiga pratusi – buvo apkeliavusi nemažai ir dalyvavo festivaliuose bei iškylose – tikėjosi, kad po beprotiškos savaitės, kai vėlai gulėsi ir anksti kėlėsi, pagaliau galės kristi į patogią lovą, tad netikėtai psisukę įvykiai, merginos anaiptol nedžiugino.
– Betgi mano buvęs draugas kambarį šiame viešbutyje užsakė dar prieš kelis mėnesius, – sutrikusi Indiga, tarsi užkimusi varna, dar kartą paaiškino registratorei.
Nedraugiškai nusiteikusi registratorė papūtė lūpas ir dar tvirčiau sunėrė rankas po įspūdingo dydžio krūtimis.
– Man labai gaila, panele. Jau sakiau, išankstinio jūsų užsakymo nematau, o mūsų viešbutyje laisvų vietų nėra. Jei turėtumėte asmens dokumentą ar bent kredito kortelę, kuria sumokėjote už nakvynę, gal ir galėčiau jums padėti, bet be jų…
Iš veido buvo matyti, kad penkių žvaigždučių viešbučio tarnautojai nepatiko, kad Indiga, apsirengusi susiglamžiusiais drabužiais, ją trukdo ir abejoja jos kompetencija.
Kylant nerimui, Indigos skruostai nuraudo.
– Aš jums jau paaiškinau: šį kambarį užsakė mano buvęs vaikinas, o aš neturiu nei kreditinės kortelės, nei dokumentų. Maniau, kad pakaks pasakyti užsakymo numerį.
Mergina bejėgiškai gūžtelėjo pečiais ir jai nukreipus žvilgsnį į kitą klientą, Indiga ne tik sutriko, bet ir pasipiktino. Jai nespėjus net kvėptelėti, už nugaros pasigirdo šurmulys ir prie registracijos stalo priėjo aukštas vyriškis, apsirengęs paprastu, bet dailiu kostiumu. Jis atsistojo šalia Indigos.
– Atleiskite, panele, – tyliai atsiprašė vyras, nuo jo sklido pikantiškų kvepalų aromatas. Indiga pakėlė akis ir jų žvilgsniai susitiko.
Indiga pirmą kartą patyrė, ką reiškia būti pakerėtai vyro. Jį pamačius merginą kažkas tarsi pakėlė nuo žemės, ji pasijuto sklendžianti ore. Niekaip negalėjo nukreipti žvilgsnio nuo viskio rudumo akių, neįprastai derančių su smėlio spalvos plaukais, jausdama ritmingą ir greitą savo širdies dūžių pulsavimą gerklėje. Tačiau vyras, regis, ja nesidomėjo, nes linktelėjęs galvą nusisuko priversdamas Indigą skaudžiai grįžti į tikrovę.
– Esu užsisakęs kambarį, – pasakė jis registratorei giliu rūkoriaus balsu su prancūzišku akcentu, Indigai priminusiu aktorius iš prancūzų filmų, kuriais ji žavėjosi mokydamasi kolegijoje.
Užsikvempęs ant stalo, vyras atsuko į registratorę išmanųjį telefoną, kad ši jo ekrane matomą rezervacijos numerį galėtų persirašyti į kompiuterį.
Indiga sumišusi pasižiūrėjo į juos – iš pradžių į vieną, paskui į kitą. Jie nekreipė į ją jokio dėmesio.
Pastaruoju metu Indiga vis dažniau patirdavo atstūmimą.
Tą akimirką, kai Indiga pravėrė burną, ketindama pasakyti, kad šitaip elgtis nemandagu ir kad ji neleis jiems nepaisyti jos norų, registratorė papurtė galvą ir pasižiūrėjo į prancūzą su gailesčiu. Tarnautoja apgailestavo kur kas labiau nei kalbėdamasi su Indiga.
– Man labai gaila, pone, bet jūsų rezervacijos kompiuteryje nematau.
– Negali būti. Prašyčiau patikrinti dar kartą, –
paprašė vyriškis balsu, nepripažįstančiu jokių prieštaravimų.
Indiga su pasitenkinimu piktdžiugiškai stebėjo, kaip registratorė dar kartą įvedė į kompiuterį nurodytą numerį, kažką patikrino kitame ekrane ir sutrikusi pagaliau pripažino, kad užsakymų sistema neveikia.
Jos veidas, kai pasižiūrėjo į klientą, buvo išbalęs.
– Turiu jūsų atsiprašyti, pone, – tyliai pasakė. – Nežinau, kaip tai galėjo įvykti. Matyt, staiga sugedo kompiuteris ir aš jūsų kambarį atidaviau kažkam kitam. Šiuo metu neužimti tik jaunavedžių medaus mėnesiui skirti kambariai, kuriuos su malonumu galėčiau jums pasiūlyti. Iki rytojaus ištaisysime savo klaidą ir perkelsime jus į jums skirtą kambarį.
Indiga, staiga supratusi, kas vyksta, suraukė kaktą.
– Minutėlę. Kodėl jaunavedžių kambarių nepasiūlėte man? Aš atėjau anksčiau! – pareiškė ji ir jos veidą nuo patirto pažeminimo vėl nutvieskė raudonis.
Registratorė pažvelgė į ją.
– Todėl, kad šis ponas užsisakė ne vieną, o kelis kambarius. Panele, šis kambarys skirtas… ypatingiems žmonėms. – Ji pasižiūrėjo į Indigą kietai sučiaupusi lūpas, tarsi būtų norėjusi pasakyti, kad nenorėjo būti nemandagi, bet klientė jos mintį tikriausiai suprato.
– Na, gerai… – nusileido prancūzas tyliu švelniu balsu.
Nors vyras iš tikrųjų buvo žavingas, Indigos viduje užvirė pyktis.
– Nejaugi? – užsiplieskė ji ir žengusi žingsnį atgal nužvelgė liauną ir aukštą jo figūrą. – Nejaugi imsite šį kambarį, nors matėte, kad aš atėjau anksčiau?
Prancūzas atsigręžė ir dar kartą pasižiūrėjo į ją, įbedęs sunkių vokų pridengtas akis tiesiai Indigai į veidą.
Jam šitaip žiūrint, Indiga pasijuto tarsi nuoga ir jai prireikė daug pastangų, kad susivaldytų, nes gindamasi nuo vyro žvilgsnio norėjo apglėbti save rankomis. Tvirtai sukandusi dantis įsistebeilijo jam į akis, nes iš patirties žinojo, kad siekdama gauti, ko nori, privalo būti tvirta ir nesitraukti. Šiuo atveju jai reikėjo patogios lovos, kurioje galėtų išsimiegoti. Už kurią ji, tiesą sakant, jau susimokėjo!
Prancūzas nenuleido nuo jos akių, jo skruostikaulių raumenys nervingai trūkčiojo. Vyro veidas buvo išties įspūdingas – aukšti skruostikauliai ir plati kakta virš kerinčių akių. Kodėl prancūzai vyrai atrodo tokie seksualūs? Visi prancūzai, su kuriais Indigai teko bendrauti, buvo savimi pasitikintys, o atviras jų žvilgsnis atimdavo merginai drąsą, bet tuo pat metu priversdavo pasijusti šio to verta. Indigai atrodė, kad žvilgsniu šis vyras tyrinėja ne tik jos kūną, bet permato ir sielą.
Nuo įdėmaus jo žvilgsnio jai pašiurpo kūnas.
Ji nuožmiai pasižiūrėjo į jį, stengdamasi neprarasti savitvardos.
Vyro akyse žybtelėjo keisti žiburiukai, o lūpų kampučiai pakilo. Nejaugi jos pasiryžimas laimėti jį prajuokino?
Sunerimusi Indiga suraukė kaktą ir išsižiojo, ketindama dar kartą, bet jau kitais žodžiais pasakyti jam tą patį, bet jis ją aplenkė.
– Jūs teisi, – pripažino. – Šis kambarys priklauso jums.
Indiga nustebusi pasižiūrėjo į jį ir susičiaupė. Šito nesitikėjo.
– O! Gerai. – Ji suraukė antakius: nelaukė tokios lengvos pergalės. – Iš tikrųjų?
Jis atsiduso ir ranka pasičiupinėjo švariai nuskustą smakrą.
– Tiesą sakant, panele, esu per daug pavargęs ginčytis. Ši diena… – jis krūptelėjo, veidas paniuro, – man buvo labai sunki, rytoj teks daug keliauti pėsčiomis, todėl reikia gerai pailsėti.
– Palaukite… jūs irgi ketinate leistis į žygį pajūriu pėsčiomis? – nustebo Indiga. Pamačiusi brangų kostiumą ir garsių gamintojų lagaminus, tvarkingai sustatytus ant žemės šalia jo kojų, įsivaizdavo, kad jis atvažiavo čia susipažinti su miestu kartu su apžvalginės ekskursijos grupe arba pirmininkauti svarbių verslininkų susitikimui, kuris turėjo vykti šiame viešbutyje.
Vyras karčiai šyptelėjo ir aplink akis susimetė raukšlelės.
– Jums tai kelia nuostabą?