Septynios dienos su prancūzu. Christy McKellen
Читать онлайн книгу.
pribėgo prie jo tuo metu, kai tyliai bilstelėjusios atsidarė lifto durys.
– Ką gi, pirmyn, – pasakė ji šiek tiek uždususi nuo bėgimo.
Prancūzas šyptelėjo, priversdamas jos nugarą pašiurpti, ir mostu pakvietė ją žengti į liftą pirma jo.
– Ne, ne, tik po jūsų, – pasakė Indiga ir ranka demonstratyviai nubrėžė ore lanką, rodydama į kabinos vidų.
Nusijuokęs jis palingavo galvą ir žengęs į vidų pasitraukė prie galinės sienos, palikdamas pakankamai vietos ir jai.
Jai įėjus, jis paspaudė atitinkamo aukšto mygtuką ir durys, vėl tyliai bilstelėjusios, užsidarė.
Abu tylėjo ir toji tyla buvo slogi.
Indiga perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos.
Labai nemalonu, pagalvojo ji.
– Gal susipažinkime, jei jau teks dalytis tais pačiais kambariais, – pasiūlė ji ir klausiamai kilstelėjo antakį. – Mano vardas Indiga. Indiga Hjus.
– Žiuljenas Moro, – prisistatė vyras ir nustebindamas Indigą žengė į priekį ir švelniai pakštelėjo jai į abu skruostus.
Ji buvo anglė ir, kadangi visiškai pamiršo apie tokį visiems prancūzams įprastą sveikinimosi būdą, iš netikėtumo norėjo atšokti į šalį, tačiau paskutinę sekundę susitvardė. Ji vėl pajuto vyriškų kvepalų aromatą, šį kartą daug stipriau, nes vyras buvo labai arti. Indiga instinktyviai įtraukė į šnerves – kvapas priminė vakaro vėsą po karštos dienos, gaivų šalto vyno skonį saulės atokaitoje ir atsidavė muskusu.
Nuostabus kvapas.
Jam atsitraukus, ji amą atgavo tik po kelių sekundžių. Draugiškai nusišypsojo, nors daug mieliau būtų prisitraukusi prancūzą prie savęs, įsikniaubusi jam į kaklą ir dar kartą įkvėpusi jo kvapo giliai į plaučius.
Kas jai atsitiko? Į nepažįstamus žmones niekados šitaip audringai nereaguodavo, tačiau ją paveikė šio vyro valdingumas. Šalia jo ji kažkodėl jautėsi saugi.
Ak, tik neištižk, Indiga!
Jaunavedžiams skirti kambariai buvo puikūs, išdažyti nuostabiomis Italijos spalvomis, baldai – paprasti, bet dailūs, su vienodais art deco elementais, dėl kurių visas kambarys atrodė vieno stiliaus. Sienos tiesiog alsavo romantika, tarsi būtų sugėrusios visų čia kada nors apsistojusių jaunavedžių laimę. Indiga neabejojo, kad šie kambariai buvo įtraukti į geriausių pasaulyje apartamentų jaunavedžiams sąrašą ir minimi iliustruotuose masiniuose žurnaluose, kurių ji pastaruoju metu sąmoningai nepirko.
Apžvelgusi kambarį ir atsigręžusi į Žiuljeną suprato, kad apartamentai jam nerūpi – jis įdėmiai tyrinėjo savo telefono ekraną.
Subtilūs dalykai šio vyro tikriausiai jau seniai nedomina.
Palingavusi galvą dėl tokio abejingumo, ji nuėjo pasižvalgyti po miegamąjį, tokį pat dailų kaip ir kiti kambariai. Indiga jautėsi kaip pasakoje.
Nors jai atrodė, kad tai nereikalingas pinigų švaistymas, Geivinas, buvęs jos vaikinas, primygtinai reikalavo užsakyti pirmąją jų nakvynę būtent šiame prabangiame viešbutyje – kelionę pradėti įspūdingai, o paskui savaitę pakeliauti apsistojant mažesniuose, paprastesniuose viešbučiuose. Tai buvo vienintelė galimybė pasimėgauti prabanga.
Ir Indiga nusprendė ją kuo geriausiai išnaudoti.
Ištraukusi iš spintos Žiuljenui skirtą antklodę ir pagalvę, ji išėjo iš miegamojo ir numetė jo patalus ant sofos – prancūzas tebespoksojo į ekraną, paniręs į savo pasaulį.
– Jums tikriausiai dažnai teko naudotis jaunavedžiams skirtais kambariais? – juokais paklausė ji.
Jis pasižiūrėjo į ją ir akimirką jo veidas paniuro.
– Tik vieną kartą.
Indiga suglumo.
– Jūs vedęs? – pasiteiravo slėpdama sumišimą.
– Jau nebe.
Ji būtų galėjusi prisiekti, kad kambaryje atvėso keliais laipsniais.
– Ak. Man labai gaila.
Jis pašaipiai šyptelėjo, įtampa atlėgo.
– Jūs, anglai, nuolat dėl ko nors apgailestaujate.
– Tik stengiuosi būti mandagi.
Prancūzas dar smarkiau išsišiepė.
Ji klausiamai pakėlė antakį.
Linksmai šypsodamasis akimis, vyras žvelgė į ją ilgiau negu derėjo, tada nusigręžė ir savo lagaminus pastatė prie mozaika puošto kavos staliuko vidury kambario.
– Ką gi, o dabar norėčiau – kaip jūs, anglai, sakote? –
griūti į lovą.
Indiga suprato, kad laikas išeiti, bet akimirka ją užklupo per anksti. Būnant su juo viename kambaryje, visas merginos kūnas degė ir dilgsėjo.
– Aš irgi, – pasakė Indiga, eidama į miegamąjį. – Vadinasi, rytoj ryte nepasimatysime?
– Tikriausiai ne, – atsakė jis, klestelėjo ant sofos ir susidėjo rankas už galvos.
Tarpduryje ji stabtelėjo ir gėrėdamasi pasižiūrėjo į jį – jis pasirąžė, atpalaiduodamas raumenis, ir jo veidas iš malonumo nušvito. Stengdamasi nežiūrėti į ištįsusį jo kūną, ji krestelėjo galva, nusigręžė ir įėjusi į miegamąjį ryžtingai uždarė duris, vydama nuo savęs staiga užplūdusį kvailą norą atsigulti ant jo, krūtine ir keliais prisiglausti prie jo krūtinės ir šlaunų, stipriai prisispausti prie tvirto kūno.
Staiga pagalvojo, kad išsiskyrusi su Geivinu ilgisi apkabinimo, jai trūksta kito žmogaus glėbio ir paprasčiausio fizinio artumo. Dabar, kai liko viena ir turėjo daug laisvo laiko, viso to pasekmės pasireiškė pačiais keisčiausiais būdais.
Indiga ryžtingai pasuko raktą spynoje, pasigirdo trakštelėjimas.
Pulti į glėbį Žiuljenui būtų neprotinga.
Ką gi, teks išmesti seksualųjį prancūzą iš galvos ir surimtėti.
Nenoromis pasitraukusi nuo durų, ji numetė ant lovos nedidelę kuprinę, kurią buvo pasiėmusi kaip rankinį bagažą. Dėkui Dievui, apdairiai buvo įsimetusi į ją kelis pačius reikalingiausius daiktus, jeigu atsitiktų kas nors netikėto.
Bet, nors šiai kelionei rengėsi labai kruopščiai, susinervino, neradusi kuprinėje nė vieno ilgam žygiui reikalingo daikto. Nebuvo čia ir žygio batų, vadinasi, kasdien mažiausiai penkias valandas teks žingsniuoti apsiavus sportbačiais; sukaitus kojoms, apsiavė juos oro uoste paskutinę akimirką. Dabar dėl to apmaudžiai gailėjosi.
Tikėjosi, kad kuprinė netrukus atsiras ir bus atsiųsta į vieną iš jos šiai kelionei pasirinktų viešbučių. Savo duomenis ir kelionės maršrutą Indiga nurodė oro uosto dingusio bagažo tarnybai ir, užpildžius begalę anketų, personalas pažadėjo iškart atsiųsti jos daiktus vos tik jie atsiras.
Blogiausia, kad pusę pinigų ir netikėtiems atvejams skirtą kredito kortelę, nenorėdama jų nešiotis rankiniame bagaže, nes bijojo vagių, Indiga irgi buvo palikusi prapuolusioje kuprinėje. Tačiau už pusryčius ji buvo sumokėjusi, taigi iš ryto galės sočiai pavalgyti, o priešpiečių atsisakys, kad pataupytų vakarienei, nes pinigų turėjo nedaug. Bus priversta taupyti, kol atsiras daiktai. Tai nesukels sunkumų: Indiga buvo taupi, valgė irgi nedaug.
Į nesklandumus ji žiūrėjo kaip į dar vieną nuotykį.
Iškračiusi iš kuprinės jos turinį ant lovos, Indiga apžiūrėjo ir suskaičiavo savo daiktus: viena pora moteriškų