Tobula pora. Kat Cantrell
Читать онлайн книгу.
tai buvo kvaila mintis. Bet kaip kitaip jai reikėjo atsakyti? Jis menkino ne tik jos profesiją, bet ir jos įmonę.
– Elektroninė forma netinka, – tarė ji. – Kad surasčiau giminingą sielą, turiu jus pažinti. Asmeniškai.
Daksas prisimerkė ir nusišypsojo saldžia šypsena, nuo kurios net skrandis suvirpėjo, nors ji ir bandė atsilaikyti.
– Kaip įdomu. Ar labai asmeniškai, ponia Arundel?
Ar jis flirtuoja? Na, ji tai tikrai ne. Tai rimtas ir sunkus verslas.
– Labai. Užduosiu daug nelengvų klausimų. Kai baigsiu, pažinosiu jus geriau už jūsų motiną.
Dakso akyse šmėkštelėjo kažkas tamsaus, tačiau jis greitai tai paslėpė.
– Daug norit. Aš nepasakoju apie savo meilės nuotykius, ypač savo mamai. Jei pasiryžčiau, kas nutiks, jei nerasit man tikros meilės? Jūs atrodysit kaip apgavikė. Ar tikrai norit to imtis?
– Aš nesijaudinu, – pamelavo ji. – Vienintelis dalykas, kurio reikalauju, – žiūrėkite į tai rimtai. Nesukčiaukite. Jei ryšitės šiam reikalui ir nerasite tikros meilės, apskelbkite visam pasauliui, kad nesu tokia gera, kokia deduosi.
Bet ji yra gera. Ji pati sukūrė suporavimo algoritmą, praleido nesuskaičiuojamai daug laiko koduodama, ir jis dabar veikia nepriekaištingai. Žmonės dažnai ją stebindavo, bet programa arba veikdavo, arba ne, ir ji nenuleisdavo rankų, kol jos nesutvarkydavo. Skaičiai – jos prieglobstis ir ramybės uostas.
Gerai sukurta kodo eilutė nekreipdavo dėmesio, kiek šokoladukų ji suvalgė. Ar kaip lengvai tas šokoladas nusėda jai ant šlaunų.
– Nieko sau sandėris. – Jis prisimerkė. – Bet tai gana lengva. Nėra galimybės, kad pralaimėčiau.
Nes jis tikėjo, kad ji apgaudinėja savo klientus ir kad jis pats tikrai neįklius.
– Jūs teisus. Bet kokiu atveju nepralaimėsite. Jei nerasite meilės, sutaršysit mano verslą, kaip tik šaus į galvą. Jei rasit meilę, na… – gūžtelėjo ji. – Būsite laimingas. Ir liksite man skolingas.
Jis kilstelėjo vieną antakį, tai buvo žavu, tačiau ji bandė atsilaikyti.
– Negi jau pati meilė nėra apdovanojimas?
Jis žaidžia su ja. Bet neišsisuks.
– Tai verslas, pone Veikfildai. Jūs tikrai numanote, kad turiu išlaidų. Akių dūmimas nėra nemokamas.
Ją pribloškė jo sodrus juokas. Taip, juokėsi jis patraukliai. Bet tai vienintelis patrauklus dalykas, kaip pastebėjo Eliza. Denė tikrai pataikė su apibūdinimu: Skanus tipelis su arogantiškumo garnyru ir niekšiškumo padažu.
– Atsargiau, ponia Arundel. Juk nenorite per rytines žinias atskleisti visų savo paslapčių.
Jis papurtė galvą, ir kruopščiai sulaižyti plaukai grįžo į vietą. Tokiam išsipusčiusiam vyrukui kaip Daksas Veikfildas nereikėjo sėdėti pas vizažistę visą valandą, kad pasiruoštų filmavimui. Kaip neteisinga.
– Aš nieko neišduodu. Ypač savo piršliavimo sugebėjimų. – Eliza atsilošė kėdėje. Kuo toliau ji laikysis nuo šio gražuoliuko, tuo geriau. – Tad jei rasite tikrąją meilę, išreklamuosite mano įmonę. Kaip patenkintas klientas.
Jo antakiai šovė į viršų, ir ji tikrai nepraleido progos pasimėgauti šia nuostaba.
Jei šis reikalas nebūtų susijęs su „Ilgai ir laimingai“, įmone, kurią kūrė septynerius metus, ji jau spruktų iš čia ieškodama išėjimo.
Bet užsipuolęs jos verslą, jis užkliudė jautrią stygą. Ir dėl ko? Nes jo bičiulis sulaužė vyriškumo kodeksą? Daksui reikėjo kažką apkaltinti dėl to, kad Leo įsimylėjo Denę, nors jis pats to ir nenorėjo pripažinti. Eliza tapo atpirkimo ožiu.
– Jūs norite, kad reklamuočiau jūsų paslaugas? – sodriame balse pasigirdo nuostabos gaidelė.
– Jei rasite meilę – taip, žinoma. Iš šio eksperimento ir aš turėčiau išpešti naudos. Patenkintas klientas – geriausia reklama. – Patenkintas klientas, kuris paniekino jos sugebėjimus viešai, vertesnis už milijoną dolerių, išleistų reklamai. – Aš net užmokesčio neimsiu.
– O dabar jau mane sudominot. Kokia šiandien tikros meilės kaina?
– 500 000 dolerių, – ramiai atsakė ji.
– Tai nežmoniška.
Bet jam šitai, regis, padarė įspūdį. Jo dėmesį ji patraukė pačiu laiku.
– Turiu daugybę klientų, kurie su jumis nesutiktų. Aš ir garantiją suteikiu. Jei nerandu giminingos sielos, grąžinu pinigus. Na, bet jūsų atveju tai negalioja, – linktelėjusi tarė ji. – Jūs turėsite galimybę sugriauti mano verslą.
Štai tada ji suvokė padariusi klaidą. Giminingą sielą gali rasti tik tokiam žmogui, kuris turi sielą. Akivaizdu, kad Daksas Veikfildas savąją pardavė jau seniai. Niekas neišdegs. Jos programa jį sukramtys ir išspjaus lauk.
Reikėjo pasitraukti nuo šios scenos, kol tos akys, prožektoriai ir kamerų objektyvai jos neiškepė kaip pyrago.
Džiugiai trindamas rankomis, jis mirktelėjo:
– Tokio pasiūlymo negaliu atmesti. Aš taip užsivedęs, kad pažadu daugiau nei atsiliepimą. Už 500 000 dolerių galima nusipirkti 15 sekundžių reklamą per amerikietiškojo futbolo finalą. Jei iš skrybėlės ištrauksit triušį ir supiršit mane su tikrąja meile, per pertrauką tarp kėlinių apipilsiu jus pagyromis ir reklamoje filmuosiuosi aš pats.
– Netikiu.
Ji nužvelgė glotnų, pernelyg dailų veidą, svarstydama, kokie gi tikrieji jo ketinimai.
Tačiau iš jo sklido nuoširdumas.
– Pažadu. Bet to neprireiks. Nepavyks apdumti man akių, ir jūs nelaimėsite.
Laimėti. Tarsi tai būtų varžybos.
– Kodėl? Nes jei įsimylėsit, apsimesit, kad nieko neįvyko?
Jis nutaisė griežtą veidą.
– Duodu jums savo žodį, ponia Arundel. Gal aš ir cinikas, bet nesu melagis.
Ji įžeidė jį. Jo veidas taip greitai pasikeitė, kad Eliza beveik pagalvojo, jog jai pasivaideno. Tačiau buvo tikra dėl to, ką matė. Daksas Veikfildas buvo pasiryžęs laimėti sąžiningai. Tai padėjo apsispręsti.
Šios… varžybos tarp jųdviejų lietė ne tik įmonę „Ilgai ir laimingai“, bet ir ją pačią. Dakso požiūris į meilę ir santykius – prieš jos įsitikinimus. Jei supirš jį su gimininga siela – ne jei, o kai, – ji kartą ir visiems laikams įrodys, kad jos išvaizda visiškai nesvarbi. Suvesti žmones, kurie nori įsimylėti, buvo lengva. Rasti porą cinikui, kuris šito nė neslepia, bus milžiniškas žygdarbis, vertas didžiausių pagyrų.
Jos smegenys – vertingiausias turtas, ir ji tai įrodys viešai. Žemaūgė storulė jos viduje, kuri geidė, kad motina besąlygiškai ją mylėtų, nepaisydama Elizos svorio ir ūgio, galiausiai dings.
– Sutarta.
Nedelsdama ji ištiesė ranką ir paspaudė Daksui delną.
Juos perliejo galinga kibirkštis, tačiau ji pabijojo net žvilgtelėti į susilietusius jų pirštus. Kad ir kas tai buvo, atrodė pavojinga. Iš gilumos kilo jaudulys, kuris nuo tamsaus Dakso žvilgsnio tik stiprėjo.
Dieve mano. Ką ji ką tik padarė?
Antras skyrius
Filmuota medžiaga buvo pritrenkianti. Eliza Arundel prieš kameras švytėjo, kaip Daksas