Pasirodo čia po penkerių tylos metų, vos prisireikus paslaugos, ir dar drįsta siūlyti savo pagalbą it koks riteris blizgančiais šarvais? Negali būti. Net jis negali būti toks pasipūtęs. Matyt, žvarbios Niujorko žiemos iššaldė jo smegenis. Vis dėlto Eliza negalėjo atplėšti nuo jo akių… niekada negalėdavo. Kolas Hilamas – kaip narkotikas, svaiginantis, pavojingas narkotikas.

      Jo kūnas sutvirtėjo, jis nebe tas nejaukiai savo kailyje besijaučiantis liesas išstypėlis, koks buvo, kai matė jį paskutinį kartą. Dabar platūs glotniai baltais medvilnės marškiniais apgaubti pečiai ir lieknas tvirtas liemuo sudarė idealią V raidės formą. Ji pastebėjo tamsius plaukelius ant jo rankų, kai jis atsiraitojo marškinių rankoves, atidengdamas raumeningus dilbius. Teko sudrausti save, kad nespoksotų.

      Kolas toli gražu nebebuvo tas tylus jaunas vaikigalis, kokį ji prisiminė. Nors jo tonas buvo žaismingas, tvirtai suspaustos lūpos ir atsargus mėlynų akių žvilgsnis žadėjo bėdą. Jis atvyko čia turėdamas tikslą ir, panašu, nėra nusiteikęs lengvai pasiduoti.

      – Kodėl turėčiau tau padėti?

      – Tavo gera širdis ir negali atsakyti prašančiajam?

      Štai ir vėl ta šypsenėlė. Pasipūtėlis. Akivaizdu, kad eidamas generalinio direktoriaus pareigas jis įprato gauti tai, ko nori.

      – Kodėl aš? – paklausė Eliza.

      – Tu vienintelė taip gerai mane pažįsti, – jis persibraukė plaukus ranka; judesys buvo nepriekaištingai grakštus.

      Kiekvienas jo judesys spinduliavo seksualinę energiją ir vyriškumą. Nieko nuostabaus, kad tas kadras, užfiksavęs intymią akimirką su kažkokia technologijų įmonės paveldėtoja, apskriejo viso pasaulio informacijos kanalus… nors ji, žinoma, tuo nesidomėjo.

      – Jei tai tiesa, man dėl tavęs neramu, – Eliza pasidavė nenumaldomam norui jį įskaudinti. Atsilyginti už visus tuos vienatvės ir sumaišties metus, kai viena pati turėjo dorotis su užgriuvusiais sunkumais.

      Kolui išvažiavus jos gyvenimas subyrėjo, atrodė, tarsi jo išvykimas būtų sukėlęs visą grandinę tragiškų įvykių. Žinoma, tai nutiko ne dėl jo kaltės, bet viskas prasidėjo vos jam dingus. Buvo lengva dėl visko kaltinti jį, kai jis buvo kitame pasaulio krašte, bet dabar, kai Kolas stovėjo čia, priešais ją, Elizai sunkiai sekėsi susivaldyti.

      – Oho, – Kolas susiraukė, bet tikrai neketino pasiduoti. – Damutės aštrus liežuvėlis.

      – Damutė puikiai perpranta saldžialiežuvius, – kilstelėjusi smakrą ji prisimerkė. – Tu kažko man nesakai.

      Eliza įtraukė oro į plaučius. Apsižodžiavimas buvo lyg žodinė preliudija, bent taip manė Kolas. Jam nereikėjo jos liesti, tereikėjo apipilti ją žodžiais – lyg šiltu medumi. Ji ištiesė pečius. Prisiekė sau niekada nepamiršti, kad Kolas ją paliko, todėl turėjo išlaikyti atstumą. Negalėjo paleisti to skaudaus prisiminimo, nes jis daug metų padėjo jai apsisaugoti nuo galimų žaizdų.

      – Susitikime rytoj išgerti, galėsime aptarti verslo reikalus, papasakosiu apie viską plačiau.

      Vaišintis gėrimais su Kolu neabejotinai prasta mintis. Jos liežuvis ir taip palaidas, o kai išgeria kokteilį, kitą… Kaip tik dėl to juodu ir atsidūrė lovoje pirmąjį kartą.

      – Ne.

      – Tai vienas tų dalykų, kurie man tavyje taip patinka, – ištiesęs ranką jis pirštų galiukais palietė jai plaukus, švelniai suglostė išsitaršiusias sruogas. – Tu tokia ryžtinga.

      – Apsieisiu be tavo žavėjimosi, – atrėžė ji, bet skruostai paraudo. Kodėl visi komplimentai jo lūpose nuskamba taip pašaipiai? – Aš tave perkandau, Kolai, todėl galiu ramiai pasakyti: susikišk savo pasiūlymą.

      – Tu nė nežinai, ką noriu pasiūlyti, – jo lūpų kamputis virptelėjo.

      – Skaityk iš lūpų, Kolai, – dar šiek tiek ir ji susileis čia pat jam prie kojų, todėl turėjo sukaupti visas valios jėgas. – Su-si-kišk.

      – Kur nors konkrečiai? – tingiai pasiteiravo jis.

      Jis nė neketino atsitraukti, bet tebus ji prakeikta, jei leis jam apmokėti jos skolas. Gal jai ir reikia pinigų, bet orumas – svarbiau.

      – Bet kur, kur tilps.

      – Aš nepriimsiu neigiamo atsakymo, – Kolas perbraukė jai per rankas ir suėmė už pečių.

      Pajutus Kolo pirštus ant nuogos odos, Elizą nenumaldomai užliejo susijaudinimo banga, bet ji nuožmiai nusipurtė jo rankas.

      – Gerai, nes aš nesirengiu kartoti savo atsakymo.

      – Tu juk žinai, kad galiu būti labai atkaklus, kai ko nors noriu.

      Vargu ar būtų tapęs generaliniu direktoriumi dar nė nesulaukęs trisdešimties, jei nepasižymėtų tuo beveik maniakišku atkaklumu. Kolas geidė jos metų metus, kai jie buvo jauni, o ji erzindavo jį sukiodamasi prieš nosį it gyva pagunda. Ji nusileido vos vieną kartą… ir tas vienintelis kartas negrįžtamai pakeitė visą jos gyvenimą. Taip, tai skamba šiek tiek dramatiškai, tačiau kai tądien jis išvyko, griuvėsiais virto viskas, kas ligi