Svajonių vestuvės. Andrea Laurence
Читать онлайн книгу.
tle>
Prologas
– Atleisk, – Brajana Harper pertraukė savo verslo partnerę susirinkimo, rengiamo kas savaitę, metu. – Jei teisingai supratau, ką tik gavome pasiūlymą surengti Misės Klein ir Jano Lausono vestuves? Tos Misės Klein ir Jano Lausono?
Vestuvių planuotoja ir įmonės vadybininkė Natalija pakėlė akis nuo bloknoto ir nekantriai suraukė antakius nepatenkinta, kad ją pertraukė.
– Taip, – pasakė ji ir atsiduso. – Ir kas čia tokio? Mes dažnai gauname užsakymų iš įžymybių.
Linguodama galva Bri ėmė pirštais barbenti į savo bloknotą.
– Aš nustebinta, tik tiek. – Tai netiesa, bet ką nors aiškinti geroms savo bičiulėms, kurios buvo ir jos verslo partnerės, ji nenorėjo. Pagrindinė įmonės Svarbiausia gyvenimo diena taisyklė reikalavo jokiu atveju nepažeisti profesinės etikos. Nekreipti dėmesio, kai jaunikis imdavo knebinėti vestuvių tortą arba kuris nors iš svečių užsimanydavo tarti žodį skambant lemtingai frazei Jeigu kas nors iš čia esančiųjų žino, kodėl šie du žmonės negali susituokti, arba jeigu jaunikis yra buvęs tavo mylimasis. Todėl Bri nutarė laikyti liežuvį už dantų.
– Žurnalų su jųdviejų nuotraukomis gali rasti prie visų parduotuvių kasų, – pridūrė Greta. – Stebiuosi, kad jų nematei. Regis, ji jau laukiasi.
– Tik šito man ir trūko, – burbtelėjo Bri. Nėščia. Toji popdievaitė nuogu pilvu nešioja Jano kūdikį. Kažkodėl ją tai erzino. Netgi labai. Kaip atsitiko, kad ji pražiūrėjo šitokią naujieną?
Natalija permetė savo tamsiai rudus plaukus per pečius ir tęsė rytmetinę pirmadienio ataskaitą. Kai kalbėdavo darbo reikalais, ji nepakęsdavo jokių juokų ar nereikalingų verkšlenimų.
Visos keturios Svarbiausios gyvenimo dienos bendraturtės kas pirmadienį rinkdavosi aptarti naujų savo klientų ir darbo reikalų, taip pat praėjusio savaitgalio vestuvių smulkmenų.
Į Svarbiausią gyvenimo dieną kreipėsi ir ši Našvilio įžymybė, būsimoji nuotaka. Kur tuoktis, kiekvienas rinkosi pagal savo galimybes. Dar prieš šešerius metus Natalija, Amelija, Greta ir Bri buvo niekam nežinomos to paties koledžo bendramokslės, svajojusios patekti į žymiausių Našvilio verslininkų elitą.
Dirbdamos drauge, jos sukūrė galingą vestuvių paslaugų imperiją. Suprato, kad, jei ne jos, tai padarys kas nors kitas. Jos sugebėdavo patenkinti bet kokius jaunųjų įgeidžius. Net pačius sudėtingiausius, ir už tai buvo itin vertinamos. Be to, griežtai laikėsi slaptumo politikos.
Natalija buvo teisi; įžymybės ne veltui į jas kreipdavosi dėl savo vestuvių. Misė Klein – dar viena žvaigždė, papildysianti įžymių klientų sąrašą, bet Bri dėl jos buvo neramu. Ją domino Misės jaunikis Janas Lausonas, vienas iš Našvilio muzikos prodiuserių, kuriam priklausė įrašų studija SpinTrax.
Kažkada Janas buvo vyras, apie kurį sukosi visas Bri pasaulis. Jiedu susipažino vos įstoję į tą patį Našvilio Belmonto universitetą ir daugiau kaip metus buvo neperskiriami draugai. Jis grojo jaukioje kavinukėje, nešiojo ilgus plaukus, ir ją iškart pakerėjo paslaptingas jo akių žvilgsnis ir šypsena. Jis jai dainuodavo, pritardamas gitara, ir jai to pakako. Bet paskui jis nustojo groti, ir jos pasaulis subyrėjo.
– Bri?
Bri pakėlė galvą. Trys jos draugės įdėmiai žiūrėjo į ją. Ji tikriausiai kažką praleido.
– Taip?
– Aš klausiau, – pakartojo Natalija, – ar tu spėsi trečiadienį padaryti sužadėtinių nuotraukas ir laiku grįžti į Konerio vestuvių, kurios įvyks penktadienį, pobūvio repeticiją?
Bri suraukė kaktą.
– Kodėl turėčiau nespėti? Nuotraukoms padaryti pakanka poros valandų.
– Jaunoji pageidauja fotografuotis savo išrinktojo namuose Gatlinberge, – Amelija pakartojo tai, ką Bri buvo praleidusi pro ausis.
– Puiku.
– Ką gi, gerai, – Natalija savo bloknote kažką užsirašė. – Adresą pasakysiu vėliau. Pasistenk nuvykti iki vidurdienio.
Vadinasi, nutarta. Viskas, ką Natalija pasižymėdavo bloknote, turėjo būti įvykdyta. Ką nors keisti jau per vėlu. Bri pagaliau susitiks su vyru, apie kurį nuolat galvojo ir kurį sapnavo pastaruosius devynerius metus.
Taip pat ir su jo išrinktąja.
1
– Labai negerai.
Vos tik Janas ištarė šiuos žodžius, jo kadilaką, užvažiavusį ant ledu padengto ruožo, sumėtė. Jis pakreipė vairą ir grąžino automobilį į kelią, toliau nuo gilaus griovio šalikelėje. Pabalusiais pirštais suspaudęs oda trauktą vairą, jis sodriai nusikeikė ir mintyse padėkojo savo padėjėjui, kuris šį rytą paragino jį paskubėti. Jei būtų susivėlinęs, įstrigtų kelyje.
Snigo vis stipriau, matomumas blogėjo, kelkraščius nuklojo sniego pusnys. Kelyje tarp Našvilio ir Gatlinbergo lietų netrukus pakeitė šlapdriba, ir kelio danga pasidengė patižusio sniego sluoksniu. Dabar čia, įpusėjus kelią per Dulsvuosius kalnus, snigo kaip reikiant.
Sniego išties buvo gausu.
Artėdamas prie kalno šlaito ir savo miestelio Janas pristabdė automobilį, įjungė žemesnę pavarą ir didindamas greitį įveikė įkalnę. Neskubėdamas, bet ir nelėtindamas jis įsuko į ilgą vingiuotą keliuką ir pagaliau įvažiavo į savo garažą.
Paėmęs krepšį, kurį buvo pasidėjęs ant keleivio sėdynės, Janas išlipo iš automobilio. Priėjęs prie namų durų jis spustelėjo mygtuką ir laukdamas, kol užsidarys garažo durys, žiūrėjo į lauką, kur vis dar siautėjo netikėtai kilusi pūga.
Vis dėlto jis galėjo numatyti, kad ji kils. Per kelis pastaruosius mėnesius jis patyrė nemažai nesėkmių, ir šis oro pasikeitimas buvo viena iš jų. Žinoma, gal tai tik atsitiktinis sutapimas, bet dėl visko jis kaltino atitinkamai susiklosčiusias aplinkybes. Taip pat ir pasikeitusį orą.
Į kalnus Janas paprastai nevažiuodavo nei sausį, nei vasarį. Šiuo metų laiku oras čia būdavo nenuspėjamas. Gyventi kalno viršuje, iš kur atsivėrė nuostabūs vaizdai, prabangos dalykas, bet ji ne visada buvo pasiekiama. Jis nebūtų čia važiavęs, jei ne jo sužadėtinė Misė, kuri primygtinai reikalavo sužadėtuvių nuotraukas daryti kalnų namelyje. Janas bandė ją perkalbėti, bet pagaliau nusileido.
Pastatęs krepšį ant granitinio stalo paviršiaus, Janas pro erkerio langą pažvelgė į slėnį apačioje. Jis visas buvo nuklotas baltu sniegu. Jo sluoksnis, kol kas vos keli coliai virš žemės, grėsmingai artėjo prie pusės pėdos storio. Nedidelis snygis. Jis suprunkštė, pamėgdžiodamas pranešėjo, skaičiusio žinias praėjusį vakarą, balsą. Misė atvažiuos iš Atlantos, ten, pietuose, oras gal šiek tiek geresnis, o gal ir ne. Nedidukas Misės jaguaras tikrai nepajėgs įveikti šio kalno, pagalvojo Janas.
O fotografas?.. Kokiu automobiliu važiuos jis (arba ji), jis nežinojo. Ši pūga visus užklupo nepasirengusius, Janą – taip pat.
Dėkui Dievui, name buvo visko, ko reikėjo. Janas nuėjo į virtuvę patikrinti spintelių ir šaldytuvo. Rado įvairių maisto produktų, jų turėtų pakakti kelias dienas. Jo namą prižiūrėjo slėnyje gyvenanti sutuoktinių pora. Jie tvarkė ne tik namus, bet ir aplinką. Prieš čia atvažiuodamas, jis nusiųsdavo Rikui ir Petei produktų ir kitų daiktų sąrašą, ir jie pasirūpindavo, kad jam atvykus nieko netrūktų.
Kartais Petė nustebindavo Janą kokia nors smulkmena jo atvykimo proga. Šį kartą jis šaldytuve aptiko butelį šampano, o ant stalo šalia vazos su šviežiomis gėlėmis buvo pastatyta statulėlė, vaizduojanti du fleitomis grojančius jaunuolius. Nė vieno iš šių daiktų sąraše nebuvo, matyt, Petė šitokiu būdu nutarė pasveikinti Janą ir jo išrinktąją sužadėtuvių proga.
Ji tikriausiai nežinojo, kad Misė jau aštuntą savaitę nėščia. Apie tai, kad jiedu ketina kurti šeimą, Misė pasakojo visiems ir visais kanalais – pradedant dviem milijonais gerbėjų feisbuke ir baigiant kažkokio bulvarinio laikraštuko žurnalistais. Jano manymu, Jungtinėse Valstijose nebuvo žmogaus, neinformuoto apie šį asmeninio pobūdžio įvykį.
Jiedu ketino susituokti kovą Našvilyje, Misės parinktoje vietoje. Su vestuvėmis