Bri dar kartą sustatė įrangą, nors ir žinojo, kad stengiasi veltui. Praėjo valanda, bet Jano sužadėtinė nepasirodė. Jei neatvažiuos po pusvalandžio, gali nutikti taip, kad išvis neatvyks. Pažiūrėjus pro langą tapo aišku, kad kelias netrukus taps neišvažiuojamas.

      Ji pati vos įstengė įveikti kelią per kalnus. Kai automobilį vieną ar du kartus sumėtė, jai apmirė širdis. Bet tai buvo menkniekis, palyginus su sukrėtimu, kurį ji patyrė pamačiusi Janą.

      Paskutinį kartą jie matėsi prieš devynerius metus. Ji turėjo būti jį jau pamiršusi. Seniai pamiršusi. Vis dėlto tą akimirką, kai prigludo jam prie krūtinės, o paskui pasižiūrėjo į tamsiai žalias jo akis, kuriose kadaise skęsdavo, metai, praleisti gyvenant atskirai, kažkur dingo. Nebeliko ir priežasčių, paskatinusių palikti Janą, ir ją kamavusio širdies skausmo bei abejonių.

      Jai pasirodė, kad ir jis jaučia tą patį. Akimirką ji patikėjo, kad jiedu yra artimi. Jo akys sužibo iš geismo ir troškimo, lūpose pražydo šypsena. Tada jis nusuko žvilgsnį į šalį ir skausmingai atsidusęs atstūmė ją nuo savęs.

      Staiga ji suvokė, kad elgiasi kaip kvailė.

      Sunkiai vilkdama kojas ji nuėjo prie savo įrangos. Fotoaparatai Brajanai buvo tam tikra priebėga ir saugumo garantas. Jie tarsi siena skyrė ją nuo pasaulio. Ji pažvelgs pro objektyvą, ir viskas bus gerai.

      Ji tuo tikėjo.

      Tačiau dirbdama ji neatsispyrė pagundai slapta patyrinėti Janą. Kad ir kaip stengėsi susikaupti, jos akys nevalingai kilo aukštyn; per tas kelias sekundes ji spėjo pamatyti plačius jo pečius, pridengtus juodų plonos vilnos marškinių. Taip pat jo rankas, stipriai gniaužiančias telefoną ir įnirtingai daužančias nešiojamojo kompiuterio klaviatūros klavišus. Ir stangrios jo sėdynės linkį, dar ryškesnį todėl, kad mūvėjo pilkas vilnones kelnes…

      Jai teliko atsidusti. Bri stengėsi galvoti tik apie įrangą. Dirbdama tikėjosi užsimiršti. Gal ir kvaila, bet ji jo geidė, netgi pavydėjo, prisiminusi praeitį. Tiesa, jiems nepavyko. Dėl tam tikrų priežasčių jiedu negalėjo būti pora, todėl Bri jį paliko. Ir niekados dėl to sau nepriekaištavo.

      Tiesą sakant, baigiantis jų draugystei jųdviejų ryšys jau buvo gerokai apsilpęs. Per paskutinius du mėnesius Janas labai pasikeitė.

      Be kitų priežasčių, jis anksčiau Bri patiko dar ir todėl, kad buvo visiškai nepanašus į jos tėvą.

      Dagas Harperis visas savo jėgas skyrė tik darbui. Jam sekėsi, tad savo energiją ir laiką jis atidavė nuosavai statybos įmonei. Jo darbininkai surentė bent pusę Našvilio pastatų, ir iš to Dagas susikrovė nemažą turtą. Jos motina, turėdama daug laisvo laiko, keliavo po pasaulį ir švaistė savo vyro pinigus. Kad Brajana tuščiuose namuose nesijaustų vieniša, ją prižiūrėjo auklė, kuri čia ir nakvodavo.

      Bri gyvenimas buvo vienišas ir liūdnas, ir ji prisiekė, kad užaugusi gyvens kitaip. Mergina svajojo apie vyrą, kuris kiekvieną vakarą grįžtų namo. Tokį, kuriam šeima būtų svarbesnė už darbą. Šeima ir meilė jam turėtų rūpėti labiau negu pinigai ir verslas. Jautrios sielos muzikantas atitiko visus Bri reikalavimus.

      Janas turėjo viską, ko jai reikėjo, be to, jam sekėsi muzikuoti. Bet paskui jis nustojo groti, metė mokyklą ir įsidarbino įrašų studijoje. Ir visas pasinėrė į darbą.

      Per vieną naktį jos muzikantas dingo, tapo panašus į jos tėvą. Jai buvo sunku su tuo susitaikyti, bet, šiaip ar taip, viskas baigėsi gerai. Jano verslas klestėjo, netrukus jis ves populiariosios muzikos žvaigždę. Bri irgi turi savo įmonę, kuria labai didžiuojasi, o vieną dieną sutiks ir savo žmogų. Ši fotosesija neturėtų jos trikdyti. Visiškai neturėtų.

      Jei taip, kodėl pilve plazda drugeliai?

      Jos mintis pertraukė Jano balsas. Vyras garsiai su kažkuo kalbėjosi telefonu. Atrodė nusiminęs, ir Bri palengvėjo supratus, kad jis jaudinasi tik dėl oro ir dėl to, kad Misė vėluoja. Vieną akimirką net pagalvojo, kad jis kalbasi su Natalija ir reikalauja atsiųsti kitą fotografą. Būtų negerai. Jai tektų grįžti į Našvilį ir aiškintis savo draugėms.

      – Kaip? – skardus Jano balsas aidu nuvilnijo per tuščią kambarį, kuriame Bri pakavo daiktus. – Tik todėl? Ne, ne, aš tavęs nekaltinu. Ir tu, ir kūdikis turite būti saugūs. Tai svarbiausias dalykas. Susitiksime kitą kartą.

      Bri suakmenėjusi laukė, kuo baigsis pokalbis. Mintyse pasidžiaugė, kad paprašė Amelijos užsakyti kambarį netoli esančiame viešbutyje. Grįžti tokiu oru atgal į Našvilį būtų per daug pavojinga. Ji pažvelgė pro didžiulį erkerio langą į slėnį. Visur buvo balta. Nesimatė nei automobilių, nei kelių, nei medžių. Vien balta spalva.

      Pasigirdo bjaurus keiksmas, tada duslus dunkstelėjimas, ir ji krūptelėjo. Atsitiesusi pasisuko į virtuvės duris. Netrukus pro jas įlėkė Janas, jo dantys buvo tvirtai sukąsti, ausys iš pykčio net raudonos. Žvilgtelėjęs į Bri, jis prasižiojo, norėdamas jai kažką pasakyti, bet apsigalvojo. Susikišęs rankas į kišenes, jis sunkiai atsiduso.

      – Jos nebus.

      Brajana ir pati tai suprato.

      – Kas nors atsitiko?

      – Leidžiama važiuoti tik tiems automobiliams, kurių padangos sutvirtintos grandinėmis, bet ir su jomis kai kurie keliai neįveikiami. Misė važiuoja iš Atlantos. Jau buvo netoli Merivilio, bet tada pareigūnai jai liepė suktis atgal. Iki čia atvažiuoti neįmanoma. – Jis palingavo galva. – Man reikėjo jos palaukti ir važiuoti kartu.

      Bri prikando lūpą nežinodama, ką sakyti.

      – Fotografuotis galėsime ir Našvilyje, jei jums taip patogiau.

      Jis pritariamai linktelėjo galva ir įbedė žvilgsnį į medines vaškuotas grindis.

      – Taip tikriausiai ir padarysim.

      Bri irgi linktelėjo ir susijaudinusi nusisuko, ketindama sudėti savo įrangą atgal į krepšius.

      Ji džiaugėsi išvengusi susitikimo su Jano gražiąja sėkmę patyrusia išrinktąja. Tiesą sakant, jai nepatiko mintis, kad teks fotografuoti juos susiglaudusius ir besišypsančius prieš objektyvą. Jai pavyko išsisukti. Grįžusi į Našvilį, ji viską papasakos Natalijai. Bus geriau, jei sužadėtuvių nuotraukomis ir netgi vestuvėmis rūpinsis kas nors kitas. Bri fotografė, ne mazochistė. Tik dabar ji suprato, kad tai du skirtingi dalykai.

      Vis dėlto Bri nenorėjo išvažiuoti. Jei dabar išeis pro duris, Jano gali niekados nebematyti. Kai jis ją sugriebė į glėbį ten, lauke, ją visą išpylė karštis, kokio ji seniai nebuvo patyrusi. Ji troško, kad jis vėl ją apkabintų. Ir pabučiuotų – taip, kaip jau seniai jos niekas nebučiavo.

      Bri