Neplanuotos vestuvės. Andrea Laurence
Читать онлайн книгу.
geriausia drauge. Vos pasibaigė medaus mėnuo, o jis jau pakliuvo į bėdą. Tikrai nereikėjo taip ilgai delsti ir greičiau pasikalbėti su ja.
– Ką čia veiki, Taileri?
Akivaizdu, kad mandagumo jie nepaisys.
– Atvažiavau su tavimi pasikalbėti.
Ji sunėrė ant krūtinės rankas, krūtys vos neišvirto pro iškirptę.
– Nori pasikalbėti dabar? O kaip tos kelios savaitės, kai mėginau susisiekti, o tu mane tiesiog ignoravai? Kai aš norėjau su tavimi pasikalbėti, tai neturėjo jokios reikšmės. Negi turėčiau viską mesti vien dėl to, kad pagaliau nusprendei, jog esi pasirengęs srėbti visą šią košę?
Susimąstęs Taileris šyptelėjo, pasitrynė ranka šiurkštų smakrą. Dabar gal ne metas įtikinėti, kad nieko čia tokio. Amelija visada buvo labai jausminga – pyktis akimirksniu suliepsnodavo. Jau buvo matęs, kaip ji paleidžia gerklę ant buvusių vaikinų, jokiu būdu nenorėtų pakliūti jų vieton.
– Atsiprašau, kad negrįžau su tavimi. Turėjau padaryti keletą dalykų.
– O man reikėjo, kad su manimi pasikalbėtum! – Ji žengė dar kelis žingsnius, tamsių kaštoninių plaukų sruoga išslydo iš segtuko ir įrėmino veidą. Rausva spalva nudažė skruostus ir dekoltė ir sudarkė blyškią kreminę odą. – Mes susituokę, Taileri. Susituokę! Nebegali to nepaisyti. Ir aš labai norėčiau apsimesti, kad nieko nebuvo, bet vis tiek reikia tą klausimą užbaigti. Pasikalbėti. Tu daugybę kartų nepaisei manęs dėl verslo, bet dabar tam netinkamas laikas.
– Žinau. – Jis ramindamas ištiesė ranką. Skaudu girdėti, kokia ji netekusi galvos dėl tos situacijos, bet nieko nepadarysi. Verslas svarbiau nei fiktyvi santuoka net ir su geriausia drauge. – Turėjau paskambinti, žinau. Atleisk. Tikėjausi parskristi kuo greičiau, kad galėtume pasikalbėti akis į akį.
Atrodė, kad Amelija kiek aprimo. Rankos nusviro prie šonų, pečius apleido įtampa. Tačiau akys liko susirūpinusios. Kažkas negerai. Tai ne tik susierzinimas. Taileris pažinojo Ameliją geriau nei kas kitas šioje planetoje. Net būdamas už tūkstančių mylių telefonu pajusdavo, kad ji nusiminusi. O susitikus sunku nepastebėti, kad kažkas negerai.
Amelija vėl sunėrė ant krūtinės rankas, Taileris pastebėjo, kad ji nemūvi vestuvių žiedo. Pajuto savąjį ant piršto. Pats nežinojo kodėl, bet po ceremonijos klusniai jį mūvėjo. Kažkodėl susierzino sužinojęs, kad žiedą nešioja tik jis vienas.
– Kur tavo žiedas? – paklausė.
– Namuose, papuošalų dėžutėje. Dar prieš penkias minutes niekas nežinojo, kad ištekėjau, Taileri. Negaliu vaikščioti kaip povas su milžinišku akmeniu ant piršto – sulaukčiau milijono klausimų.
Ji visiškai teisi. Pora karatų sunaikina visą subtilumą. O jos žiedas su tobulu aštuonių karatų tobulo baltumo kvadrato formos deimantu. Taileris užsakė jį likus kelioms savaitėms iki susitikimo ir vežėsi kartu su keliais kitais papuošalų rinkiniais į Los Andželą potencialiam pirkėjui. Tik dėl to ir dalyvavo susitikime, kad pasitaikė pakeliui. Paskutinę akimirką beieškant vestuvinių žiedų, pačiupo jį iš viešbučio saugyklos. Susitarė, kad pokštui pasibaigus Amelija jį grąžins.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.