Baltos vestuvės. Andrea Laurence
Читать онлайн книгу.
dizaino, išspausdinti, surašyti adresų, išsiųsti paštu ir gauti atsakymus vos per mėnesį.
– Sakei, kad renkamės žiemos stebuklų šalies temą? – pasitikslino Amelija.
– Lilė užsiminė. Ji nieko tiksliai nežino. Šią popietę turiu kalendoriuje pasižymėjusi susitikimą su sužadėtiniais, taigi tuomet viską ir nuspręsime. Bri, tu sužadėtuvių nuotraukas darai penktadienio rytą, ar ne?
– Taip, – atsakė Bri. – Jie nori fotografuotis jaunikio motociklų parduotuvėje.
Natalija pažinojo Lilę jau seniai, bet jos būsimasis sutuoktinis net ir ją nustebino. Frenkis turėjo motociklų parduotuvę. Jis vilkėjo flanelinius marškinius, aptemptas kelnes, buvo apaugęs barzda, tatuiruotas – labiau priminė medkirčių užaugintą baikerį nei sėkmingą verslininką. Tikrai ne tokį vyrą Natalija būtų išrinkusi savo geriausiai vaikystės draugei, neabejojo, kad ir Kolinas ne jį Lilei būtų numatęs.
Tiesa, jis atrodė mielas vyrukas, ir net Natalija matė, kad po tomis tatuiruotėmis bei plaukais jis visiškai tinkamas Lilei. Natalija neteigtų, jog jie įsimylėję, nes ji pati meile netiki. Vis dėlto biologija – galinga jėga, ji užtikrina rūšies pratęsimą. Per sužadėtuvių vakarėlį jiedu vos atplėšė vienas nuo kito rankas.
– Gerai, šį rytą tiek, – tarė Bri. – Aš eisiu į laboratoriją ir užbaigsiu tvarkyti šeštadienio vestuvių nuotraukas.
Natalija peržvelgė darbotvarkę.
– Taip, jau viskas.
Bri ir Amelija atsistojo, išėjo iš pasitarimų kambario, tačiau Greta liko prie stalo. Ji kurį laiką smalsiai stebėjo Nataliją.
– Kas tau darosi? Atrodai išsiblaškiusi. Irzlesnė nei visuomet.
Kokia ji miela, kad pastebėjo. Natalija žino, kad maloniausio metų žmogaus titulo nepelnytų, bet visai nereikia, kad draugės tai primintų.
– Nieko man nesidaro.
Greta sukryžiavo ant krūtinės rankas ir taip pažiūrėjo į Nataliją, kad buvo aišku: ji iš čia niekur nesitrauks, kol ši neišsilies.
– Artėja Kalėdos.
O tai daug pasako.
– Kas tai? Sostų karai? Aišku, kad ateina Kalėdos. Juk jau beveik gruodis, mieloji, o Kalėdos – viena iš lengvai nuspėjamų švenčių.
Natalija padėjo planšetę ir susiraukė. Kasmet Kalėdos jai iššūkis. Dažniausiai norėdama jų išvengti ji išsiruošdavo į kelionę, bet sutrukdė tos vėlyvos vestuvės. Reiškia, teks tupėti namuose ir niekur nekišti nosies. Savaime aišku, nenorėtų sutikti Kalėdų su vienu iš tėvų ir dabartiniais jų sutuoktiniais. Kai paskutinį kartą tam ryžosi, motinos trečiąjį vyrą netyčia pavadino antrojo vyro vardu ir visą vakarą jautėsi nejaukiai.
Natalija atsirėmė nugara į krėslą ir atsiduso.
– Šiemet jos mane nervina labiau nei kitais metais.
Taip ir buvo. Natalija pati nežinojo kodėl. Gal prie švenčių prisidėjo tai, kad visos draugės palaimingai įsimylėjusios. Skaudėjo dvigubai.
– Kur nors keliausi ar liksi namuose? – paklausė Greta.
– Namuose. Galvojau nuskristi į Buenos Aires, bet neturiu laiko. Įterpėme tas skubotas vestuves šeštadienį prieš Kalėdas, man teks jose dalyvauti, todėl nespėsiu paruošti metinių ataskaitų.
– Juk neketini dirbti per šventes? – įsirėmusi į klubus paklausė Greta. – Neprivalai švęsti, bet, po galais, reikia ir tau pasiimti laisvų dienų, Natalija. Kartais dirbi po septynias dienas per savaitę.
Natalija tik numojo. Darbas jos tiek nenervina kaip dykinėjimas. Ji neturi šeimos, kur skubėtų kas vakarą grįžti, nei krūvos skalbinių ar netvarkingų namų, kuriuos vyras ar vaikai sujaukia greičiau, nei spėji valyti. O darbas Natalijai patinka.
– Aš nedirbu taip ilgai kaip tu ar Amelija. Nesėdžiu čia iki vidurnakčio.
– Nesvarbu. Tu darbui skiri per daug laiko. Turi atsitraukti. Gal nuskristi į kokią tropikų salą ir paflirtuoti su gundančiu nepažįstamuoju.
Tai išgirdusi Natalija tik suprunkštė.
– Atleisk, bet vyras nepadės išspręsti mano problemų. Su jais viskas tik pablogėja.
– Juk nesakau, kad įsimylėtum ir ištekėtum. Tik patariu užsirakinti su juo viešbučio kambaryje, kol nuaidės paskutiniai Naujųjų fejerverkai. Kam pakenks viena kita karšto sekso naktis?
Natalija pažvelgė į Gretą ir suprato, kas jai iš tiesų neduoda ramybės. Tebeskaudėjo, nes per sužadėtuvių vakarėlį Kolinas ją atstūmė. Niekam apie tai nepasakojo, bet jei nepateiks Gretai rimtos priežasties, ji neatstos iki pat Naujųjų.
– Gana skaudu, kai vaikinas, kuriam siūlaisi, – geriausios draugės brolis, – ima ir atsuka nugarą.
Greta tik išsižiojo ir susmuko krėsle.
– Ką? Kada tai nutiko?
Natalija gurkštelėjo sojų latės su grietinėle ir atsakė:
– Per Lilės sužadėtuves išgėriau per daug šardonė ir sugalvojau surizikuoti su jos vyresniuoju broliu, kurio geidžiau nuo pat paauglystės brandos pradžios. Švelniai tariant, jis atsisakė. Istorijos pabaiga. Todėl ne, ne ta nuotaika, kad šėliočiau.
– Kaip apmaudu, – tarė Greta.
– Galima ir taip pasakyti.
– Bet, iš kitos pusės, neprivalai su juo susitikti iki pat vestuvių, ar ne? O tada būsi per daug užsiėmusi, kad suktum galvą.
– Pasistengsiu tą dieną atrodyti nepaprastai gerai, kad jis suprastų, ką prarado.
– Mano mergaitė. Eisiu dabar prie tų elektroninių kvietimų.
Natalija linktelėjo ir stebėjo, kaip draugė eina iš kambario. Pasiėmusi planšetę ir kavą iš paskos išėjo į koridorių ir nužingsniavo į savo kabinetą. Atsisėdusi prie stalo išsiėmė naują segtuvą ir ant viršelio užrašė: Rasel ir Votsono vestuvės. Reikia pasiruošti susitikimui su jais šią popietę.
Jei bus užsiėmusi, galvoje neliks vietos nei Kalėdoms, nei Kolinui.
Įsukęs į Svarbiausia gyvenimo diena aikštelę Kolinas iškart pastebėjo blankius krūmokšnius priešais pastatą. Dabar žiema, bet juk augalus galima papuošti blizgučiais, kad gražiau atrodytų.
Pastatęs automobilį įėjo į vidų. Peržengęs slenkstį aiškiai suvokė, kodėl Lilė užsispyrė tuoktis būtent čia. Nors dėžėse susodinta bugienių gyvatvorė ir galėtų atrodyti geriau, bet interjeras skoningas. Vestibiulis pritrenkiantis: aukštos lubos, krištolo sietynai, prieškambaryje – didžiulės gyvų gėlių puokštės, išdėliotos ant stalo ir arkiniuose įėjimuose, vedančiuose į atskirus pastato sparnus. Mamai tikrai patiktų.
Kolinas dirstelėjo į laikrodį. Be minutės pirma, vadinasi, į susitikimą atėjo pačiu laiku. Šiandien čia važiuodamas Kolinas jautėsi kvailokai. Apie vestuves išmano nedaug, bet teko imtis tėvų vaidmens. Kai pats vedė prieš pusantrų metų, tai buvo kukli ceremonija teismo rūmuose. Jei jiedu su būsimąja žmona Peme būtų norėję ko nors ištaigingesnio, Kolinas būtų jai palikęs viskuo pasirūpinti. Bet Pemei vestuvės nerūpėjo, kaip nerūpi ir jo seseriai Lilei.
Jei būtų Lilės valia, jiedu su Frenkiu irgi apsiribotų ceremonija teismo rūmuose. Nebuvo jokio reikalo skubinti šias vedybas, bet Lilė tiesiog norėjo, kad reikalas būtų užbaigtas. Ji mylėjo Frenkį ir norėjo kuo greičiau tapti ponia Votson. Kad įsiūlytų padorias vestuves, Kolinui teko vos ne ranką seseriai išsukti, priminti, kad mama sužinojusi, ką planuoja duktė, apsiverstų karste.
Lilė