– Atvyko naujasis viršininkas! – vos tik Lilei įžengus pro duris pranešė kolegė Džulė, su kuria jos dalijosi mažą kabinetą.

      Lilė sustingo dar nenusivilkusi palto.

      – Kada?

      – Apsaugininkas sakė, kad dar septintą… Tikrai ankstyva pradžia! – žavėjosi Džulė. – Ponas Zikosas atsivežė visą komandą. Manau, tai teikia vilčių, ką? Be to, jis labai gražus.

      Lilė galiausiai pakabino paltą. Lieknas jos kūnas pašiurpo.

      – Tikrai?

      – Labai gražus… Kaip modelis. Megė paruošė jam kavos, net ji su tuo sutinka, – tarė Džulė, ji turėjo omenyje už biuro švarą ir kavos ruošimą atsakingą moterį, garsėjančią neapykanta vyrams. Ją buvo labai sunku sužavėti. – Megė sakė, kad jis čia apsilanko jau ne pirmą kartą. Pasirodo, buvo atvykęs dar prieš porą metų.

      – Taip, buvo. Jis norėjo įsigyti šį verslą.

      – Tu tai žinojai? Matei jį anksčiau? – nustėro Džulė. – Kodėl tylėjai?

      – Tiek daug visko įvyko, kad nemaniau, jog tai svarbu, – sumurmėjo Lilė ir atsisėdo prie stalo stengdamasi nesiklausyti Džulės priekaištų, kad nesidomi naujuoju „Muro detalių“ savininku.

      Po valandos į kabinetą įžengė jaunas vyras tvarkinga barzdele.

      – Panele Mur? – kreipėsi jis sustojęs priešais Lilės stalą. – Esu pono Zikoso komandos narys Andrėjas Teodakis. Ponas Zikosas norėtų su jumis pasikalbėti savo kabinete.

      Lilė išbalo ir nepajėgė nuryti seilių. Ji save barė dėl visą kūną smelkiančios baimės. Juk Bastjenas tikrai jos nenuskriaus. Kodėl menkiausia mintis apie jį kelia paniką?

      Lipdama laiptais Lilė stengėsi kvėpuoti lėtai, giliai ir nusiraminti. Bastjenas norės pasigirti, tiesa? Verslą jis įsigijo labai pigiai, o Murų šeima jo neteko – visai kaip jis pranašavo. Lilė svarstė, kad greičiausiai turtingi ir galingi vyrai mėgsta pasigirti, kai tik turi progą. Tačiau protas įspėjo, jog ji iš tiesų nieko nežino apie turtingus ir galingus vyrus. Juk Bastjenas vienintelis toks kada nors sutiktas.

      Bastjenas įsikūrė Lilės tėčio kabinete. Jai buvo labai keista įžengti į šią puikiai pažįstamą erdvę ir nerasti tėčio. Lilė greitai apžiūrėjo kambarį, vos dirstelėjo į Bastjeną ir suprato, kad susitikime daugiau niekas nedalyvaus. Tai geras ar blogas ženklas?

      – Pone Zikosai, – trumpai tarė ji.

      – Ak. Manau, gali ir toliau vadinti mane Bastjenu, – nusišaipė jis žiūrėdamas į Lilę ir galvodamas, kaip apsirengusi paprastu juodu sijonu sulig keliais ir beformiu ilgu megztiniu ji sugeba atrodyti taip dailiai.

      Garbanotų juodų Lilės plaukų sruogos netvarkingai krito ant menčių. Bastjenas būtų labai susierzinęs, jei ji būtų juos nusikirpusi. Bet ne, šie ilgi juodi plaukai buvo tokie pat ir vis dar keistai žavėjo Bastjeną – kaip tą pirmą kartą, kai juos pamatęs tarsi pakliuvo į spąstus. Atmintyje vis dar buvo įsirėžęs ir kontrastas tarp Lilės ryškių mėlynų akių ir blyškios porcelianinės odos.

      Lilė buvo priversta atidžiai pažvelgti į Bastjeną. Ji sustingo ir stengėsi atpalaiduoti įsitempusius veido raumenis, kad neišduotų Bastjenui savo jausmų. Šito norėdama apsisaugoti išmoko dar prieš dvejus metus. Lilė kvėpavo trūkčiojamai, lyg būtų staiga atgabenta į tamsų namą, kuriame vaidenasi, ir stovėtų apsupta nežinomo pavojaus.

      Bastjeno ūgis siekė per 190 centimetrų, jis buvo bent trisdešimčia centimetrų aukštesnis už Lilę, tad ji galėjo spoksoti į jo mėlyną šilkinį kaklaraištį. Tačiau vaizdas, kurį Lilė išvydo metusi į Bastjeną trumpą žvilgsnį, kai įėjo į kabinetą, įsirėžė jos atmintyje.

      Nors Lilei tai ir nepatiko, Džulė pataikė kaip pirštu į akį: Bastjenas tikrai atrodė tarsi supermodelis. Jo skruostikauliai buvo aukšti, nosis daili, žandikauliai stiprūs, lūpos prašėsi pabučiuojamos. Lilę užplūdo trikdanti šiluma, ji nuraudo ir sugriežė dantimis – nenorėjo, kad Bastjenas pastebėtų jos glumą. Kodėl jis būtinai turi tai pastebėti? Todėl, kad pro jo akis nepraslysta nė menkiausia smulkmena.

      – Prisėsk, Dalila… – Bastjenas mostu parodė krėslą prie kavos staliuko erdvaus medžiu išmušto kambario kampe.

      – Mano vardas Lilė, – pataisė jau ne pirmą kartą.

      Bastjenas visada kreipdavosi į ją pilnu vardu. Šis vardas buvo minimas Biblijoje ir vaikystėje Lilė jo labai gėdijosi.

      – Man labiau patinka Dalila, – sumurkė Bastjenas tarsi sotus katinas, ką tik palakęs grietinėlės.

      Lilė susmuko į krėslą. Jos plonas liemuo buvo pernelyg įsitempęs, kad galėtų patogiai atsiremti į atlošą. Lilė visą dėmesį sutelkė į Bastjeną ir neapdairiai žvilgsniu susidūrė su jo skvarbiomis akimis. Apsvaigusi pastebėjo, kad jo tamsiai rudos akys saulės šviesoje nusidažo auksiniais atspalviais, o žvilgsnį išryškina nuostabiausios aksominės juodos blakstienos. Prieš dvejus metus Bastjenas veikė Lilę taip, kad ji niekaip neįstengdavo susiimti ir susikaupti.

      – Nesuprantu, kodėl norėjai mane pamatyti, – tyliai prisipažino Lilė.

      Atsivėrė durys ir nešina padėklu su kava ir sausainiais įėjo Megė. Lilė pašoko ir čiupo padėklą iš pagyvenusios moters rankų. Megė jau seniai buvo pensinio amžiaus, tačiau vis tiek norėjo dirbti. Ji niekada nesiskundė, kad jai nelengva nešioti sunkius padėklus.

      – Būčiau atnešusi pati, – subarė Megė.

      Lilė pastatė ant stalo padėklą su prabangiais stalo įrankiais ir dailiu porcelianu, kurį tėčio sekretorė tausojo ypač svarbiems svečiams. Megė išėjo. Lilė negalvodama įpylė kavos ir įbėrė cukraus į Bastjeno gėrimą.

      – Nesupranti, kodėl noriu tave pamatyti? – pasitikslino Bastjenas netikėdamas Lile. – Kokia tu kukli…

      Lilė pamanė, kad Bastjenas tyčiojasi, ir padavė jam kavą. Jis paėmė puodelį, gurkštelėjo tamsios, labai saldžios kavos ir nusišypsojo supratęs, kad Lilė žino jo skonį.

      Lilė stengėsi apsimesti rami ir santūri, mergina pakėlė savo puodelį ir lėkštutę, bet ta šypsena… Ak, kokia šypsena… Ji nušvietė dailių Bastjeno lūpų kampučius ir šaltus jo veido bruožus pavertė bemaž paaugliška grimasa. Lilė bejėgiškai spoksojo išplėtusi mėlynas tarsi safyrai akis.

      – Šiandien, – lėtai prašneko Bastjenas, – esi labai įtakinga jauna moteris. Tavo galioje yra nuspręsti, koks likimas laukia „Muro detalių“.

      Išgirdusi tokį stulbinantį pranešimą Lilė sustingo ir išpūtė akis.

      – Ką čia kalbi?

      2

      Bastjenas