Jei tektų klausyti širdies. Jane Porter
Читать онлайн книгу.
senoji Džema, kuri užaugo lepinama ir saugoma vyresniojo brolio ir trijų savimi pasitikinčių seserų.
Bet ji nebėra ta mergaitė. Tiesą pasakius, apskritai nebėra mergaitė. Perėjusi pragarą ji tapo stipria moterimi.
– Tai kurgi keliauja jūsų nusikaltėliai, šeiche Karimai? – tyliai paklausė žvelgdama į jo primerktas akis.
– Į kalėjimą.
– Uždarysite mane į kalėjimą?
– Jei rytoj stotumėte prieš teismą, taip, bet jūsų laukia ne teismo tribunolas, o mano genties vyresnysis.
– Kodėl aš būsiu teisiama kitokio teismo nei visa žurnalo komanda?
– Jie nusikalto Saidijai. Jūs… – jis nutilo ir įsistebeilijo į jos dailų atspindį veidrodyje, svarstydamas, kaip ji sureaguos į žinią, – jūs kaltinama prasižengus Karimams, mano giminei. Karališkajai Saidijos šeimai. Jus teis mano genties vyresnysis.
Ji nieko neatsakė, tik nuoširdžiai nustebusi pakėlė vieną antakį.
– Aš nesuprantu. Ką tokio padariau jūsų šeimai?
– Apvogėte ją. Ir užtraukėte gėdą.
– Bet aš jų nė nepažįstu.
– Jūsų tėvas pažįsta.
Džema sustingo. Rodėsi, kad laikas sulėtėjo. Nejaugi blogi jos tėvo darbai ją nuolat persekios? Staiga ji pabūgo tolesnių šeicho žodžių.
– Bet aš – ne mano tėvas.
– Fiziškai ne, bet esate jo atstovė.
– Nesu.
– Esate, – jis sukando dantis. – Arabų visuomenėje šeimos saitai reiškia viską. Kiekvienas žmogus atstovauja savo šeimai, todėl svarbu nuolatos ginti jos garbę. Jūsų tėvas apvogė Karimus ir užtraukė mums nešlovę. Ne tik mums, visai Saidijai.
Ji sunkiai nurijo seiles.
– Bet aš kitokia nei mano tėvas.
– Jūs – jo dukra ir esate čia neteisėtai. Atėjo laikas išpirkti kaltę. Tiek savo, tiek tėvo.
– Bet aš su juo nepalaikau jokių santykių. Nemačiau jo metų metus.
– Dabar ne laikas. Mūsų laukia ilga kelionė. Siūlau paskubėti persirengti, kad galėtume kuo skubiau išvykti.
Džema smarkiai įsitvėrė stalo krašto.
– Prašau.
– Nieko negaliu padaryti.
– Bet jūs – karalius.
– Karaliai reikalauja paklusnumo, nuolankumo ir pagarbos. Net ir iš užsienio svečių.
Ji žvelgė į šeichą nieko nematančiomis akimis, stengdamasi suprasti jo žodžių prasmę. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, svaigo galva.
Niūrusis Tarptautinio Tragadiro oro uosto apsaugos darbuotojas juos perspėjo, kad jo didenybė šeichas Karimas – galingiausias žmogus Saidijoje. Karaliui priklausė šios dykumos plotai ir į visas puses besiritančios smėlio kopos. Net jų vertėjas tyliai pridūrė, jog Jo didenybė šeichas Karimas – ne tik šalies valdovas, bet pati šalis.
Džema lėtai iškvėpė, stengdamasi numalšinti naują panikos bangą. Jai derėjo paklausyti visų šitų įspėjimų. Jai derėjo elgtis apdairiai, o ne desperatiškai.
Desperatiški poelgiai niekuomet nesibaigia geruoju.
Desperatiški poelgiai baigiasi chaosu.
Ji privalo išlikti rami. Viską apgalvoti. Juk turi būti koks nors būdas jį perkalbėti, susitarti. Juk jis neturi polinkio grobti ir kalinti Amerikos ir Britanijos pilietes?
– Aš noriu išpirkti savo kaltę, – tyliai tarė Džema, iš po blakstienų žvelgdama į šeichą Karimą, pastebėdama jo įspūdingą ūgį, plačius pečius ir griežtus bruožus. Vyro išraiška toli gražu nebuvo švelni. Net lūpos buvo rūsčiai sučiauptos.
– Ir išpirksite, – atsakė jis. – Privalote.
Nuo griežto tono Džema net užsimerkė. Šeichas Mikaelis Karimas grožiu prilygo karščiausiems Holivudo aktoriams, tačiau jo akyse nebuvo nė krislo šilumos.
Jis buvo šaltos širdies, tokie vyrai pavojingi, linkę naikinti, tad Džema suprato turėsianti elgtis labai atsargiai ir apgalvotai.
– Ar galiu sumokėti baudą?
– Jūs negalite išsipirkti pinigais, panele Kouplend. Jūsų šeima bankrutavusi.
– Galėčiau paprašyti Dreikono…
– Jūs niekam neskambinsite, – nukirto šeichas. – Ir Dreikonas jums tikrai nepadės. Nors jis ir buvęs jūsų sesers vyras, pažįstu jį nuo universiteto laikų ir puikiai žinau, kad per jūsų tėvą jis neteko beveik viso savo turto. Manau, Dreikonas jau pakankamai sumokėjo Kouplendams. Metas jūsų šeimai prisiimti atsakomybę už klaidas ir patiems kapstytis iš šio purvo.
– Gal tai ir tiesa, bet Dreikonas ne toks žiaurus. Jis nepritartų jūsų… jūsų… – ją nutildė piktas Mikaelio žvilgsnis. Šeicho pyktis tiesiog svilino.
– Kam, panele Kouplend? – paklausė jis tyliai, bet grėsmingai. – Kam gi jis nepritartų?
Džema negalėjo atsakyti. Jos širdis skausmingai daužėsi krūtinėje.
Ji privalėjo būti atsargi ir nepykdyti šeicho, nes jis vienintelis galėjo ją apsaugoti.
Ji turėjo kaip nors palenkti jį į savo pusę, priversti jį susirūpinti, pamatyti ją tokią, kokia yra, tikrąją Džemą. Žmogų. Moterį. Ne Danielio Kouplendo dukrą.
Jai reikėjo pasistengti jį sušvelninti, o ne pykdyti. Jam užtektų spragtelėti pirštais, ir sugriautų jos gyvenimą. Jis išties yra toks galingas ir negailestingas.
Džemos akis svilino karštos ašaros ir virpėjo lūpa, tad ji skaudžiai ją prikando, kad neišleistų nė garso. Ją buvo apėmusi klaiki baimė, bet Džema nežadėjo jai pasiduoti ar pravirkti.
– Jis nepritartų mano elgesiui ir tam, kad nepaisiau jūsų įstatymų, – atsakė kaip įmanydama ramiau ir oriau. – Jis nepritartų mano sprendimui pasinaudoti sesers pasu. Jis būtų piktas, – pridėjo ir pažvelgė šeichui Karimui į akis. – Ir nusivylęs.
Mikaelis Karimas kilstelėjo antakį.
– Jis nusiviltų manimi, – pridėjo ji.
Tada apsišarvavusi drąsa Džema nusiavė batą, pastatė jį šalia kito ir ėmė valytis makiažą.
2
Mikaelis pastebėjo, kaip suvirpėjo Džemos lūpa, bet ji ją tvirtai prikando ir nusisuko į veidrodį.
Jis negalėjo atsistebėti jos ramumu. Juk tikėjosi ašarų. Isterijos. Bet Džema buvo tyli. Mąsli. Ori.
Jis laukė nepaklusnumo ir buvo pasiruošęs dramatiškoms emocijoms, ji beveik pasidavė joms, bet galiausiai susitvardė.
Gal ji ne tokia kvaila, kaip jis manė.
Gal ji išties turi galvą ant pečių, ne tik gražų veidelį.
Mikaelis džiaugėsi, kad mergina nepuolė į ašaras ir isteriją, tikėjosi, kad ji pagaliau pradėjo suprasti, kokia rimta padėtis.
Šiaip ar taip, jis siuto, kad ji sąmoningai pažeidė daugybę tarptautinių įstatymų ir neteisėtai atvyko į šalį su svetimu pasu ir dar išsirengė viešoje vietoje.
Taip elgtis negalima.
Nepriimtina.
Niekas taip nesielgia ir San Fransiske, ir Niujorke.
Tai