Tu – mano gyvenimas. Kandy Shepherd
Читать онлайн книгу.
nenorėčiau, kad jie pakenktų.
Džeiko balsas buvo sodrus, stiprus, ir Elizos kūnu vėl nuslinko drebulys.
– Tu teisus. Noriu mėgautis kiekviena šio vakaro akimirka, – sutiko Eliza.
Kiekviena su juo praleista akimirka. Kai Džeikas tvirčiau ją prisitraukė prie savęs kitam šokiui, Eliza palaimingai užsimerkė. Ji niekada nė nesapnavo, kad sutiks tokį vyrą.
Štrauso valsas baigėsi.
– Dar šampano? – pasiūlė Džeikas. – Galėtume išgerti jį terasoje.
– Nuostabus pasiūlymas, – Elizos širdis smarkiau suplakė pagalvojus, kad liks dviese su Džeiku.
Uždara terasa buvo tokio pat ilgio, kaip ir pokylių salė. Pro plačius arkinius terasos langus buvo matyti nuo pilies sklindančių šviesų nušviesti sodai ir ežeras, virš kurio aukštai danguje žėrėjo pilnatis. Už ežero į dangų kilo kalnai snieguotomis viršūnėmis. Prie blyškios mėnulio šviesos buvo matyti tik vaiduokliški kalnų viršūnių siluetai.
Montavijos ore tvyrojo spalio šaltukas. Džeikui atrodė gana natūralu apglėbti Elizą jiems grožintis vaizdu. Ji džiaugėsi Džeiko šiluma ir mėgavosi jo prisilietimais. Eliza atsirėmė į tvirtą Džeiko kūną. Regis, po smokingu slėpėsi vien raumenys.
– Ši vieta tarsi netikra, – pagarbiai sušnibždėjo Eliza.
– Pasakiška tikrąja to žodžio prasme, – sutiko Džeikas.
Eliza lėtai gurkštelėjo šampano. Ji buvo vyno ekspertė ir žinojo, kad šįvakar patiektas senas putojantis vynas yra brangiausias pasaulyje. Kiekvienas gėrimo burbuliukas kainuoja astronominius pinigus. Eliza konsultavo Džemą sudarinėjant vestuvinių gėrimų sąrašą. Tačiau dabar Eliza buvo taip pakerėta Džeiko, kad nežinojo, ką geria. Taurėje galėjo būti citrininis limonadas, ir ji vis tiek nebūtų pastebėjusi skirtumo.
Džeikas paėmė taurę Elizai iš rankų ir padėjo ant netoliese stovinčio antikvarinio staliuko. Tada apsuko Elizą veidu į save. Džeikas buvo aukštas – Eliza spėjo, kad jo ūgis beveik siekė du metrus, tad ji apsidžiaugė, kad avi batelius tokiais aukštais kulnais. Eliza nenorėjo jaustis prastesnė už vyrą – net už šį vyrą.
– Visą dieną troškau likti su tavimi dviese, – prisipažino Džeikas.
– Aš taip pat, – atsakė Eliza, stengdamasi suvaldyti drebulį balse.
Dviese? Eliza buvo apsistojusi pilyje, prabangiuose svečiams skirtuose apartamentuose. Ten jie galėtų netrukdomi pabūti dviese. Turbūt ir Džeikas apsistojęs panašiuose kambariuose.
Džeikas ilgai žvelgė į Elizą. Jis buvo taip arti, kad ji savo plaukuose pajuto Džeiko kvėpavimą. Jo akys tarsi įgijo tamsesnį žalią atspalvį, nei įprastai. Jis ją pabučiuos. Elizos lūpos prasivėrė laukdamos Džeiko prisilietimo, ji palinko artyn. Šią akimirką ji nieko taip netroško kaip sulaukti Džeiko Marlou bučinio.
Tačiau ji sudvejojo. Viena tema viską gadino tarsi nuodingas obuolys pasakoje. Tomis retomis akimirkomis, kai jie šiandien likdavo dviese, jie vengė vienos pokalbių temos. Vis dėlto būtina apie tai pasišnekėti.
Sutelkusi didžiules valios pastangas Eliza žingtelėjo atgal, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir giliai įkvėpė.
– Džeikai, ar kas nors pasikeitė nuo to laiko, kai šnekėjomės per Tristano vakarėlį Sidnėjuje? Ar tu jau išsiskyręs?
Džeikas atsakė ne iš karto, ir Elizos širdis nusirito į žėrinčiais bateliais apautus kulnus.
– Atsakymas į pirmą klausimą: taip. Skyrybų formalumai tvarkomi labai intensyviai. Tačiau atsakydamas į tavo antrą klausimą turiu pasakyti ne, aš dar neišsiskyręs. Vis dar laukiu galutinių dokumentų.
– Ak, – tik tiek išspaudė Eliza, nes ją užplūdo nusivylimas. – Aš maniau…
– Manei, kad dabar jau būsiu laisvas? – gergždžiančiu balsu sakinį pabaigė Džeikas.
Eliza linktelėjo galva ir pakramtė lūpą. Jie abu tiek daug nutylėjo. Geriau neaptarinėti galimybių. Negalvoti apie tai, kas tarp jų galėtų nutikti, jei Džeikas nebūtų vedęs…
Dabar susiraukė ir Džeikas.
– Aš taip pat to tikėjausi. Bet nepavyko sutvarkyti. Visi tie formalumai… Turto dalybos…
– Žinoma, – tarstelėjo Eliza.
„Tai kada tu pagaliau būsi laisvas?“ – Eliza užgniaužė nekantrius žodžius.
Džeikas įsitempė.
– Aš labai dėl to nepatenkintas, bet situacija sudėtinga.
Reikia padalyti milijonus dolerių ir išardyti bendrą gyvenimą. Eliza žinojo, kaip veikia teisiniai formalumai. Tenka padalyti kartu užgyventą turtą. Be to, reikia išnarplioti į mazgą susimezgusias emocijas, kurių netrūksta bet kurioje santuokoje. Kartais tenka skausmingai užgniaužti jausmus. Lieka žaizdos. Randai. Viskas labai asmeniška. Eliza nenorėjo daugiau kamantinėti.
Per pirmą susitikimą Džeikas jai papasakojo, kad jo žmona, su kuria santuokoje jie pragyveno septynerius metus, nori skyrybų, bet jis to nenori. Per antrą susitikimą jis prisipažino, kad skyrybų formalumai jau prasidėjo. Eliza žinojo, kad Džeikas dėl to jaučia prieštaringus jausmus, todėl atsisakė palaikyti su juo ryšius. Potraukis buvo pernelyg didelis, tad ji neapsimetė, kad juodu su Džeiku galėtų būti tik draugai. Kiekvieną kartą susitikusi su juo ji turėjo save valdyti.
Eliza tikrai nesusitikinės su vedusiu vyru. Nebučiuos jo. Net jei vyras jau beveik išsiskyręs. Net jei jis – Džeikas Marlou. Ji tikrai nenori žurnalistų straipsniuose būti minima kaip „antroji moteris“, paskatinusi skyrybas. Be to, ji niekada nepamirš, kad jos buvęs vyras santuokos pabaigoje buvo jai neištikimas. Eliza nepažinojo Džeiko žmonos, tačiau nenorėjo sukelti jai tokio skausmo, kokį patyrė pati.
Dūsdama iš nusivylimo Eliza atsitraukė nuo Džeiko. Ji nesitikėjo ilgalaikių santykių, tik norėjo pasinerti į smarkią tarp jų tvyrančią aistrą. Pradėti nuo bučinio. O tada… Kas žino?
Eliza atsikrenkštė.
– Norėčiau… – pradėjo ji.
Ją pertraukė ausį rėžiantis garsus pypsėjimas. Eliza išsigandusi net pašoko.
Džeikas pažvelgė į laikrodį ir tyliai nusikeikė.
– Vidurnaktis, – paaiškino jis. – Paprastai tokiu metu skambinu į Australiją, aptariame verslo reikalus, – jis išjungė skambutį. – Bet tik ne šiąnakt.
Staiga terasoje pasidarė labai tylu. Iš pokylių salės sklido tylūs muzikos garsai, o tolimame terasos kampe nuskambėjo kitos porelės juokas. Eliza puikiai jautė savo pačios kvėpavimą ir širdies dūžius.
– Ne. Skambink. Jau vėlu. Man reikia eiti.
Kažin ar Džeikas numanė, kaip smarkiai ji nusivylė, kiek daug tikėjosi iš šio susitikimo, ir nenorėjo, kad jis pamatytų tai jos veide. Eliza nusisuko, pakėlė ilgą ir pūstą sijoną nuo žemės ir pasiruošė bėgti.
Tačiau Džeikas paėmė ją už rankos, prisitraukė artyn ir atsuko veidu į save.
– Neišeik, Eliza. Prašau.
Džeikas stebėjo, kaip Eliza stengiasi nuslėpti nusivylimą. Ji didžiavosi, kad turi neperprantamą veidą. Tačiau Džeikas nesunkiai perskaitė Elizos jausmus. Jis pats buvo dar smarkiau nusivylęs.
– Bet man reikia eiti, – paprieštaravo Eliza ir pabandė išsivaduoti iš glėbio. – Tu vis dar vedęs. Mes negalime…
– Patenkinti potraukio, kurį jaučiame nuo pat pirmo mūsų susitikimo?
Eliza