Po savaitės…

      Koulas pamatė, kad Džordanas visiškai neteko budrumo, ir kumštelėjo. Netrukus smogė stiprų dvigubą smūgį, priversdamas brolį susvirduliuoti.

      Tada Koulas liovėsi ir, nuo kaktos braukdamas prakaitą, leido Džeksonui atgauti pusiausvyrą. Juk jų tikslas buvo pasitreniruoti, o ne suknežinti vienas kitam makaules.

      – Nenoriu sumaitoti tavo gražaus veidelio. Paliksiu šį malonumą vaikinams ledo ritulio arenoje.

      Džordanas išsišiepė.

      – O, koks aš tau dėkingas. Nė vienas iš mūsų dar neliko sulaužyta nosimi, todėl… – staiga jis pažvelgė Koului per petį, – šią akimirką verčiau palaikysiu liežuvį už dantų.

      – Ką čia tauški?

      Džordanas smakru parodė į durų pusę.

      Koulas apsisuko ir iškart nusikeikė.

      Tai buvo Marisa. Regis, ateidama į sporto salę ji turėjo ne daugiau sveiko proto, negu pasirodydama statybų aikštelėje – avėjo aukštakulnius batelius. Ji taip patraukė vyrų dėmesį, kad kai kurie sekė iš paskos, norėdami pasigrožėti netikėtu reginiu. O štai Marisa, nesižvalgydama į šonus, ėjo prie to ringo, kuriame boksavosi Koulas su Džeksonu. Atrodė labai gundanti, nes vilkėjo taškuotą suknelę, išryškinusią kūno linkius. O kur dar aukštakulniai ir palaidi plaukai…

      Marisa puikiai įkūnijo nekaltą vidurinės mokyklos mokytoją, tačiau Koulas žinojo, kas slepiasi po šia kauke. Nepaisant visko, ši moteris sporto klube atrodė lyg mažas elniukas, atsidūręs tarp vilkų.

      – Nieko sau, – iš už nugaros prabilo Džordanas, – kokia puiki trečiadienio vakaro staigmena.

      Koulas susiraukė. Jam tai nebuvo puiki staigmena. Atsisegęs pirštines, vyras priėjo prie ringo ribas žyminčių virvių. Netrukus pasirodė sporto klubo darbuotojas, kad padėtų Koului išlipti.

      – Kur eini? – šūktelėjo Džordanas.

      – Pailsėti!

      – Aš pirmas ją pamačiau, – eidamas iš paskos, pajuokavo Koulo brolis.

      Nuo tada, kai abu subrendo, broliai Serengečiai laikėsi nerašytos taisyklės: tas, kuris pirmas pamato gražuolę, tuojau pat imasi veiksmų.

      Koulas paniekinamai nužvelgė brolį, sporto klubo darbuotojui traukiant nuo jo rankų pirštines.

      – Ta moteris yra Marisa Danieli.

      Džordanas išpūtė akis, netrukus jo veidą papuošė kandi šypsena.

      – O ji pasikeitė.

      – Ne taip smarkiai, kaip atrodo. Nelįsk prie jos.

      – Ei, man nereikia papildomų perspėjimų. Kuris iš mūsų pirmasis nusitraukė pirštines? – dirstelėjęs Koului per petį, Džordanas dar kartą išplėtė akis.

      Koulas apsisuko. Marisa, praskyrusi virves, lipo į ringą. Pirmiausia įkėlė vieną koją, paskui – kitą.

      – Bus labai įdomu, – sukuždėjo Džordanas.

      – Užsičiaupk.

      Koulas nusiėmė nuo galvos pakietintą šalmą. Berankovių marškinėlių priekis buvo kiaurai permirkęs nuo prakaito, o treninginės kelnės kybojo žemai ant klubų. Be jokių abejonių, sporto klube Koulas atrodė visiškai kitaip nei pastarojo meto susitikimuose, kur dėvėdavo švarką ir ryšėdavo kaklaraištį.

      Prieš atsisukdamas į moterį, kuri niekaip nedingo iš jo minčių, Koulas nusviedė šalin boksininko šalmą. Nevyniodamas žodžių į vatą, tiesiai šviesiai rėžė:

      – Kaip tau pavyko mane rasti?

      Marisa ėmė varžytis – tarytum staiga būtų apleidęs pasitikėjimas ir ji iš tiesų turėtų grumtis ringe su vyru.

      – Per gandus bare Gauk ir šauk.

      Koulas suprato: nieko stebėtino, kad ši moteris lankosi ledo ritulininkų pamėgtame bare. Ten ji ieško naujų aukų – naivių lengvatikių.

      Marisa giliai atsiduso, o Koulas stebėjo, kaip pakilo ir nusileido jos krūtinė.

      Ji nusišypsojo, tačiau vyras jai neatsakė tuo pačiu.

      – Pradėkime viską nuo pradžių. Kaip laikaisi, Koulai?

      – Ar taip pradedi naują dieną mokykloje? Taisydama mokinių elgesio įpročius? – Kartais, – pripažino Marisa.

      Tada į priekį žengė Džordanas.

      – Nekreipk į jį dėmesio. Mama privertė mus lankyti Panelės Deizės gero elgesio mokyklą, tačiau ją baigė tik vienas iš mūsų, – Džordanas plačiai nusišypsojo. Būtent dėl šios šypsenos jis buvo pakviestas reklamuoti apatinių. – Aš Džordanas Serengetis, Koulo brolis. Paspausčiau tau ranką, bet pati matai… – vyras iškėlė rankas ir plati šypsena dingo nuo jo veido. – Kaip tik ruošiausi sumalti Koulą į miltus.

      Marisa mirktelėjo ir vėl pažvelgė į Koulą.

      – Jis tikrai neatrodo apgailėtinai.

      Koulo raumenys akimirksniu įsitempė, bet greitai ir vėl atsipalaidavo. Vyras susiraukė. Aišku, jis jau turėjo įprasti prie nuolatinių pagyrų… Be to, žinojo slaptą Marisos apsilankymo priežastį – jai vis dar reikia žmogaus, kuris padėtų surinkti lėšų sporto salei.

      – Stengiamės nesmūgiuoti vienas kitam į veidą, – pridūrė Džordanas, – bet vieną kartą esu sulaužęs jam nosį, o Koulas man – ne.

      – Taip, – atsakė Marisa. – Suprantu…

      Koulas puikiai žinojo, kaip atrodo. Jis buvo išvaizdus, tačiau neturėjo tokių savybių, kuriomis pasižymėjo modeliu dirbantis Džordanas. Brolių plaukai buvo tamsūs, abu aukštaūgiai, tačiau Džordano akys buvo žalios, o Koulo – šviesiai