Aistringas sandoris. Kat Cantrell
Читать онлайн книгу.
n>
Tai buvo vienintelė proga, kai ji turėjo teisę šitą vyrą paliesti lūpomis, ir tikrai ja pasinaudos.
Ji ištiesė rankas, prispaudė delnus prie Džono švarko atvartų ir visi aplinkui buvę žmonės išnyko. Jis palinko ir viena ranka suėmęs kilstelėjo jos smakrą. Vyro šiluma nubėgo jos oda ir atgaivino, lūpoms susilietus jos smegenys liovėsi veikusios.
Staiga to nebeužteko ir Vivė prisiglaudė trokšdama daugiau. Jo lūpos tiko tobulai, bučinys pagilėjo – o taip, būtent…
Paragavus Džono bučinio, jos susižavėjimas sprogo tūkstančiais šukelių. Tas mielas, saugus žavesys, kurį ji tikėjosi lengvai suvaldysianti, staiga kibo aštriais dantimis ir karščiu pervėrė pačią jos šerdį. Prasivėrė kita pojūčių pusė ir tarsi gundydama leido pažvelgti, kaip neįtikima būtų, jei Džonas nesustotų.
Tačiau jis sustojo ir taip staiga atsitraukė atbulas, kad Vivė vos neužvirto ant jo, tačiau vyras ramiai sulaikė ją už alkūnės… Nors pats nė iš tolo neatrodė ramus, akys buvo paslaptingos, degė liepsna, kokios ji niekada anksčiau nebuvo mačiusi.
1
Džonas Kimas laikė save nuolankiu, bet net ir jį iš vėžių išmušė planas, kurį išgirdo iš protingiausio pažįstamo žmogaus – senelio. Užuot vedęs San, mielą merginą iš vienos žymiausių Korėjos šeimų, senelio išrinktą nuotaką, jis pasipiršo Vivjenai Doson. Ji irgi miela, be to, Džono draugė, o dar svarbiau – ja galima pasitikėti, ji atėjus laikui nesiginčydama anuliuos santuoką.
Vivė nuostabi ne tik dėl to, kad sutiko su tokiu beprotišku sumanymu, ji dar kepa nuostabius keksiukus. Vieni privalumai.
Jis tikrai galėjo apsieiti be bernvakario. Ne Džono stilius.
Bent jau striptizo šokėjų nesimato. Kol kas.
Džonas su dviem geriausiais draugais šį rytą atskrido į Las Vegasą. Nors nuodėmių mieste iki šiol nebuvo lankęsis, neabejojo, kad neilgai trukus butas bus pilnas pusnuogių merginų. Kas gali dar labiau suerzinti? Nebent santuoka su San. Tai jau katastrofa, ir ne tik dėl to, kad nuotaka jam buvo parinkta. San – tikra nelaimė, tik ir lauk, kol kas nors atsitiks, bet lai atsitinka kam nors kitam. Džonas rytoj veda Vivę, o tai didžiausia paslauga, kokią jam kada nors yra padaręs draugas.
– Tikrai nesigaili? – paklausė Vorenas, su trenksmu iššovęs šampaną.
Dar viena bernvakario tradicija, kurios Džonas mielai būtų išvengęs, bet bičiuliai, net ir puikiai žinodami, kad jis augo ypatingai konservatyvioje šeimoje, būtų tik išsijuokę ir erzinę. Džonui būtina atsipalaiduoti. Senelis laikėsi daugybės tradicinių nuostatų, kaip turi elgtis viršininkas, o Džonas tuo darbu rizikuoti negali – tik ne dabar. Be to, turėti padorumo – nieko blogo.
– Ko būtent? – atsigręžė Džonas. – Bernvakario ar to, kad pasikviečiau jus, idiotus?
Hendriksas, antrasis idiotas, nusišiepė ir iš Voreno paėmė taurę šampano.
– Negali tuoktis be bernvakario vakarėlio. Būtų labai liūdna.
– Vestuvės netikros. Todėl ir tradicijų laikytis nebūtina.
Vorenas tik galvą papurtė.
– Vestuvės tikros. Vedi moterį norėdamas išvengti kitos moters. Todėl atsakyk: ar tai tikrai vienintelė išeitis? Nesuprantu, kodėl negali tiesiog pasakyti seneliui dėkui, bet ne. Nesileisk jo varinėjamas.
Kaip tik dėl to jie ginčijasi jau dvi savaites. Senelis tvirtai tebelaiko Kimų imperijos vadžias. Korėjoje. Jei Džonas nori turėti vilties, kad senelis perduos valdžią jam, leis perkelti centrinį biurą į Šiaurės Karoliną, privalo elgtis apdairiai. Vesdamas merginą iš galingos korėjiečių šeimos tik sutvirtintų ryšius su šalimi, kurios nelaiko namais.
– Gerbiu vyresniuosius, – Džonas ramiai priminė Vorenui. – Gerbiu ir tai, kad San ir mano seneliai yra draugai visą gyvenimą. Negaliu jos demaskuoti ir rizikuoti viską sugriauti.
San nekantravo ištekėti už Džono. Ji turėjo gana nepatogią paslaptį – meilužį, kurio nenorėjo niekam atskleisti, todėl įsitvėrė minties apie sutuoktinį, padėsiantį užmaskuoti romaną. Tuo tarpu jų seneliai nesiliovė postringavę apie verslo susiliejimą abi šeimas sujungus santuokai.
Džonas dalyvauti sandėryje nenorėjo. Geriau jau išspręs problemą savaip. Jei bus vedęs, niekas nesitikės, kad vykdys senelių susitarimą. Kompanijoms susiliejus, jie su Vive galės santuoką anuliuoti, o Džono principingumas liks nesugadintas.
Sumanymas nuostabus. Vivė – nuostabiausias jo pažįstamas žmogus visoje Žemėje, nes sutiko gelbėti jo sėdynę, kad nenudegtų šitokiame sandėryje. Rytoj jiedu ištars keletą žodžių, pasirašys dokumentus ir bum. Daugiau jokių problemų.
– Gal jūs, vaikinai, pasidžiaukite gavę kelionę į Vegasą ir užčiaupkite burnas? – pasiūlė Džonas ir susidaužė taurėmis su abiem vyrais, su kuriais draugystė užsimezgė dar pirmame Duko universiteto kurse.
Džonas Kimas, Hendriksas Harisas ir Vorenas Geringeris buvo paskirti į vieną projektą kartu su Markusu Pavelu ir netrukus tapo draugais. Keturi jaunuoliai drauge iškrėtė nemažai šunybių – daugelį jų Džonas tik stebėjo iš užribio – ir paremdavo vienas kitą užgriuvus bet kokiems sunkumams. O tada Markusas stačia galva paniro į meilę sporto komandos šokėjai, kuri į jo jausmus neatsiliepė. Tos istorijos pasekmės tebeveikia tris išgyvenusius ketvertuko narius.
– Negalime. Juk uždraudei striptizo šokėjas, – suurzgė Hendriksas ir, galima sakyti, vienu gurkšniu išmaukė šampaną. – Kokia prasmė rengti vakarėlį Las Vegase, jei neketini pasinaudoti visais jo teikiamais malonumais?
Džonas išpūtė akis.
– Argi Rolyje neturi visos rikiuotės moterų, kurios vien pirštu pamojus apsinuogintų?
– Turiu, bet visas jau mačiau, – pamerkęs akį ginčijosi Hendriksas. – Yra tūkstančiai moterų, į kurių krūtis mielai paganyčiau akis, bet namuose privalau elgtis nepriekaištingai. Tai, kas įvyks Vegase, juk nepadarys įtakos mano mamos rinkimų kampanijai, ar ne?
Hendrikso mama pretendavo į Šiaurės Karolinos gubernatoriaus postą ir privertė sūnų prisiekti ant krūvos Biblijų, kad jis nepadarys nieko, kas sumažintų jos galimybes laimėti. Hendriksui teko visiškai atsisakyti viešojo gyvenimo, todėl dabar juto jo trūkumą. Kol kas nepasireiškė jo keistas gebėjimas pakliūti į nuotraukas su menkai apsirengusiomis moterimis, bet skaistybės įžadų laikas vos prasidėjo, todėl panorėjęs jis dar tikrai atrastų progų sukelti skandalą.
– Gal galėtume pagalvoti apie dabartinius reikalus? – pasiūlė Vorenas ir ranka persibraukęs garbanotus rudus plaukus atsisėdo ant sofutės dviem, stovinčios prie stiklinės sienos apartamentuose, kuriuos vyrai išsinuomojo viršutiniame Arijos aukšte. Šešiasdešimčia aukštų žemiau svaiginamai spindėjo Las Vegaso žiburiai.
– Kokius?
Vorenas pamojo taure į Džoną.
– Tu vedi. Nepaisai priesaikos.
Priesaika.
Komandos šokėja taip iškankino Markusą, kad šis pamažu geso, kol galų gale nusprendė kartą ir visiems laikams užbaigti savo kančias. Po jo mirties trys bičiuliai prisiekė daugiau niekada neleisti meilei taip jų sugniuždyti, kaip ji sugniuždė Markusą. Prisiminę priesaiką visi surimtėjo.
– Baik, vaikine, priesaika šventa, – susiraukė Džonas. – Be to, mes niekada neprisiekėme visą gyvenimą likti viengungiai. Tik kad nesileisime taip nusmukdomi moterų. Problema ne santuoka, o meilė.
Kartą per metus metę visus darbus jie vieną vakarą praleidžia kartu ir taip pagerbia išėjusio draugo atminimą. Tai ir pagarba susitarimui, ir jo įtvirtinimas. Nepaprastai skausminga nelaimė juos visus paveikė skirtingai, bet niekas neimtų ginčytis, kad Vorenas kambario draugo mirtį išgyveno sunkiau nei kas kitas, jei neįskaičiuosime Markuso motinos.
Tik dėl šios priežasties Džonas praleido pro ausis įžeidimą. Džonas atkakliai laikėsi priesaikos, ir visai nesunkiai. Pirmiausia, pažadas buvo svarbus jam pačiam.
Antra, Džonas nė iš tolo nesiartindavo prie moters, kurią jausdavo galįs pamilti. Taip prarasti savitvardą… Vien nuo tokios minties