Amžinai laimingi. Kandy Shepherd
Читать онлайн книгу.
tarė kiekvieną jo vardo skiemenį. – Ar nieko netrūksta ant jūsų staliuko?
Jis kostelėjo.
– N… nieko.
Tik tiek įstengė pasakyti. Ir nė žodžio iš rūpestingai sugalvotų sąmojų.
Po paraliais.
O juk jis vadovauja didžiulei sėkmės lydimai bendrovei. Ir panorėjus jam niekada netrūksta moterų draugijos. Bet šios merginos akivaizdoje prarado kalbos dovaną.
Jis susivokė, kad jau šiek tiek per ilgai laiko šiltą dailią rankutę, ir ją paleido.
Ji žvilgtelėjo į ant stalelio padėtą valgiaraštį, tada vėl į jį besišypsančiomis akimis. Ji supranta. Aišku, kad supranta. Ši moteris pratusi, kad galingiausi vyrai mikčioja jos akivaizdoje.
– Ar jau užsisakėte pietus? Patarčiau paragauti šįryt pagauto ant grotelių kepto rifų ešerio.
– Ačiū, bet ne. Užsisakysiu, kai sulauksiu draugo.
Keitė krustelėjo lenktą kaštono spalvos antakį.
– Ak, – pasakė ji. – O gal draugės? – Ji paraudo. – Atleiskite. Man neturėtų rūpėti.
– Nėra už ką atsiprašinėti, – atsakė jis. Buvo patenkintas suteikęs jai progą pasvarstyti, su kurios lyties asmeniu jis pietaus. – Jo belaukdamas pasigėrėsiu uosto vaizdu, – tarė. – Tikrai įspūdingas.
Žiūrėti į ją buvo didesnė pagunda.
– Už vaizdą mokėti nereikia, – pašmaikštavo ji. – Tik už apgyvendinimą. – Kimus juokas jam žadino mintis apie jausmingus bučinius tingiomis vasaros popietėmis.
Geriau jau į ją nespoksos, nes ims ir nesusilaikys. Pažvelgė pro rytų pusėn žiūrinčius didžiulius langus.
– Ko gero, tai vienas iš gražiausių pietinės pakrantės uostų.
– Na, ar tik pietinės pakrantės? Sakyčiau, gražiausias visoje Australijoje, – apsimetė pasipiktinusi ji.
– Gerai jau. Gražiausias uostas visoje Australijoje – jei ne pasaulyje, – žaismingai sutiko jis.
– Taip jau geriau, – nusiramino ji, nusišypsojo ir jos skuostuose išryškėjo duobutės.
– Dar man patinka delfinai.
– Kalbate apie tikrus, o ne kabančius ant kiekvieno miesto pastato?
– Nepastebėjau, kad kabėtų ant kiekvieno pastato, – atsakė jis. – Bet delfino formos šiukšliadėžės teikia miestui originalumo.
Apsimesdama nusivylusi ji teatrališkai griebėsi už galvos.
– Ak, tik nekalbėkite apie tas šiukšliadėžes delfinus. Dabar, kai Delfinų Įlanka pradėjo plėstis, žmonės jau ginčijasi, jas išvežti ar palikti. Kai jas pastatė, miestelis buvo toks apsnūdęs.
– O ką manote jūs? – paklausė jis.
– Aš? Turiu prisipažinti, kad esu už šiukšliadėžes delfinus. Man jos labai patinka! Žavėjausi jomis vaikystėje ir ginsiu jas visas nuo galvos ligi uodegos, jei tik kas bandys nors pirštu paliesti.
Ji pavaizdavo, kaip stovi išmetusi į šonus rankas, lyg užstodama, kad joms neatsitiktų kas bloga. Apsimestinai piktas žvilgsnis nederėjo prie skruostų duobučių.
Semas apsimetė neva gintųsi.
– Bijau. Smarkiai išsigandau. Nieko nedarysiu jūsų šiukšliadėžėms.
Skambus jos juokas nustelbė pokalbių šurmulį ir stalo įrankių barškėjimą.
– Nesibaiminkite, – neva nepatenkinta ji patempė lūpas. – Tikrai jums nepakenksiu.
Nepakenks? Dar ir kaip gali būti pavojinga, kai šitaip atakuojami jo jausmai.
– Laimė, pasakiau, kad man patinka tos šiukšliadėžės, – pasiguodė jis.
– Tikrai. Jei būtumėt iš jų pasijuokęs, būčiau neatsakiusi už savo elgesį.
Jis nusijuokė. Ji kerinti.
– Jeigu rimtai, – tęsė ji, – praleidau čia bemaž visą gyvenimą ir niekas man nenusibosta – nei delfinai, nei kas kita. Balandį geriausias laikas mėgautis šia vieta. Vanduo dar šiltas, o Velykoms suvažiavę žmonės jau iškeliavę namo. Ar ir jūs tik pakeliui?
Jis papurtė galvą.
– Būsiu Delfinų Įlankoje visą savaitę. Po pietų įsiregistruosiu viešbutyje.
– Malonu girdėti. – Ji ir vėl stulbinamai nusišypsojo. – Aš administratorės pavaduotoja. Puiku, kad jūs mūsų svečias.
Ar jis galėtų tai suprasti kiek kitaip? Ar ir ją nors truputėlį prie jo traukia? O gal šis entuziazmas tik sietinas su jos pareigomis?
– Praneškite, jei ko prireiktų.
Užsisakyti vakarienę su jumis?
Žavingoji Keitė Parker ir taip praleido prie jo staliuko bemaž ilgiau, nei turėtų. Reikėjo prieiti ir pasisveikinti su kitais restorano lankytojais. Bet Semas nebesugalvojo priežasties, kaip išlaikyti ją ilgėliau. Jis ketino, ilgai nesvarstęs, kur nors ją pakviesti. Kad ir išgerti; ar pavakarieniauti; bet kur, kad tik artimiau su ja susipažintų.
– Keite, aš…
Jis jau būtų pasiūlęs jai pasimatymą, bet suburzgė jo mobilusis telefonas, pranešdamas, kad gauta žinutė. Jis nekreipė dėmesio. Telefonas vėl suburzgė.
– Nagi, perskaitykite, – Keitė atsitraukė nuo staliuko. – Gali būti kas nors svarbaus.
Semas sukando dantis. Šią akimirką niekas jam nebuvo taip svarbu – net ir perskaityti žinutę iš tarptautinio verslo įmonės, kuri teikė pasiūlymą įsilieti į Lankasterio ir sūnaus statybų bendrovę – kaip užsitikrinti, kad dar kartą pasimatys su šia mergina. Jis išsiėmė iš kišenės telefoną ir permetė akimis, kas rašoma.
Tada pakėlė žvilgsnį į Keitę.
– Mano draugas Džesis vėluoja, – pasiskundė. – Tikiuosi, jis greitai bus čia. Po keturių valandų kelionės iš Sidnėjaus esu smarkiai išalkęs.
Keitė išpūtė žalias akis.
– Džesis? – dusliai pakartojo ji. – Kalbate apie… Džesį Morganą?
– Ar jį pažįstate? Turėtumėte pažinoti.
Ji linktelėjo.
– Taip. Miestelis mažas. Aš… gerai jį pažįstu.
Tai Keitė – Džesio draugė? Tada artimiau su ja susipažinti bus paprasta. Netikėtai paaiškėjo, kad jie ne vien viešbučio darbuotoja ir svečias; juodu turi bendrą draugą.
Pati geriausia visos dienos naujiena.
Keitei sukosi galva. Patrauklusis Semas Lankasteris – Džesio draugas? Neįtikėtina. Argi įmanomas toks sutapimas?
Nors iš pradžių dėl Semo ji turėjo šiokių tokių nuogąstavimų, jai patiko jo šypsena, lengvas humoras. Norėtų jį ir vėl susitikti viešbutyje. Tikrai neieško meilės nuotykio – vis dar jautėsi skaudžiai Džesio pažeminta. Bet juk gali leisti sau žavėtis gera Semo išvaizda, netgi lengvai paflirtuoti, žinodama, kad po savaitės jo čia nebebus. Bet kad jis Džesio draugas, jau keblu.
Kas, jei Džesis papasakojo Semui apie tą velnišką bučinį? Šiandien ir taip jau pakanka negandų. Bet pagalvojusi, kad Semas žino apie tą nelemtą bučinį, net šiek tiek susigūžė.
Turėtų nedelsdama pasitraukti nuo Semo staliuko. Nė kiek netrokšta susidurti su Džesiu šio žavaus vyriškio ir daugybės smalsių restorano lankytojų, kurie tik ir tyko