Kam kankintis? Daryk, kaip ji sakė. Išmesk kelnaites ir šiek tiek pamiegok.

      Tačiau Obrės apatinių Lijamas į šiukšliadėžę neišmetė. Gulėjo lovoje ir spoksojo į juodo šilko juosteles savo rankose.

      Trūko miego, todėl anksti nuėjo į lovą, norėdamas atsigriebti už praeitas naktis. Kol kas tik vartėsi stengdamasis nugalėti kraują tirštinantį ir odą tempiantį alkį. Nuo apatinių sklido Obrės kvapas. Lijamas sviedė drabužėlį ant naktinio stalelio, išjungė šviesą ir nusisuko. Paklodė prilipo prie įkaitusio kūno. Nuspyrė ją šalin, bet tai negelbėjo. Tada pasikišo ranką po galva, ruošdamasis praleisti dar vieną naktį spoksodamas į lubas.

      Ką tokio turi Obrė Holt, kad taip beprotiškai sunku ją pamiršti? Žydras akis? Liauną kūną? Vasaros rožių kvepalus? Ar tai, kad lovoje beveik išvedė jį iš proto? Jei suprastų, kur slypi žavesys, galėtų greičiau išrauti visas mintis apie ją.

      Ir kodėl jį visada traukė prie netinkamų moterų? Koledže buvo įsižiūrėjęs pirmakursių konsultantę akademiniais klausimais. Sužinojo, kad ji ištekėjusi, kai jau mėnesį kartu miegojo. Jis iškart nutraukė santykius. Po šio įvykio jautėsi labiau suaugęs, įgijęs išminties ir kur kas atsargesnis. Paskutiniais metais koledže susidėjo su meile nusivylusia moterimi. Bet vėliau ji sugrįžo pas tą bukagalvį, palikdama Lijamą sudaužyta širdimi.

      Dėl kažkokios priežasties jis traukė vedusias moteris. Sesuo Bridžita tvirtino, kad tai dėl to, jog jis sugeba klausytis. Po galais. Jam geriausiai sekasi spręsti kitų problemas. Išklauso abi puses, pasveria argumentus ir randa sprendimą. Surasti išeitį – mėgstamiausia jo sritis. Tai lyg atspėti mįslę. Tačiau tik klysdamas išmoko, kad, prieš kviečiant moterį į pasimatymą, reikia sužinoti jos šeimyninę padėtį.

      Obrė yra netekėjusi.

      Nepradėk, žmogau.

      Suskambėjęs telefonas privertė jį krūptelėti, bet kartu ir pradžiugino. Žvilgtelėjo į laikrodį. Vienuolika. Turbūt Keidas skambina. Jis atsiliepė.

      – Klausau.

      Tyla.

      – Klausau, – pakartojo Lijamas.

      – Lijamai.

      Išgirdus tylų balsą jo širdis ėmė plakti greičiau.

      – Obre!

      – Atsiprašau, kad taip vėlai skambinu. Pažadinau?

      – Ne.

      – Dėkoju už gėles. Jos labai gražios, – Obrė paskubom išbėrė žodžius, lyg būtų repetavusi.

      – Nėra už ką. Gėlės man priminė tave.

      – Neturėtum taip kalbėti.

      – Turbūt neturėčiau.

      Tuo galima neabejoti. Neturėjo prisiminti Obrės, kai bėgant rytinį krosą akys užkliuvo už puokščių floristikos salono vitrinoje. Visą savaitę nepajėgė jos pamiršti. Kodėl šis rytas turėjo būti kitoks? Per pietus jis nulėkė į gėlių saloną užsakyti puokštės, nors žadėjo likti darbe ir kartu su Keidu pavalgyti korporacijos kavinėje.

      – Na… turiu eiti. Paskambinau… tik padėkoti.

      Jis nenorėjo jos paleisti. Paėmė kelnaites, pirštu perbraukė per šilkinę medžiagą.

      – Ką veiki?

      – Ką?

      – Ką dabar veiki?

      Lijamas išgirdo švilpiant orą, lyg ji būtų atsidususi į ragelį.

      – Ruošiuosi į lovą.

      – Aš tave aplenkiau.

      – Atsiprašau?

      – Esu jau lovoje.

      – O Dieve! Ar tu vienas? Gal sutruk…

      – Nesirūpink, Obre, nesutrukdei. Esu visai vienas. O tu?

      – Ar aš viena? Žinoma… Norėjau pasakyti – taip, viena.

      Lijamas nusišypsojo.

      – Ką esi apsivilkusi?

      – Lijamai, neturėtum… – Jos pasipiktinęs balsas nutrūko.

      Jis peržengė ribą. Nenustebtų, jeigu Obrė dabar mestų ragelį.

      – Baltus šilkinius naktinius marškinius.

      Lijamui prieš akis iškilo vaizdas, jis vos suvaldė dejonę.

      – Trumpus ar ilgus?

      – Ilgus.

      Dar viena pauzė.

      – O tu ką tu vilki?

      Lijamo širdis ėmė stipriau plakti.

      – Nieko, esu tik aš ir tavo kelnaitės.

      Ir kas jį patraukė už liežuvio?

      – Vilki mano kelnaites?!

      Lijamas pašoko lovoje. Skruostai degė iš gėdos.

      – Po velnių, ne. Laikau rankoje.

      Nuo jos tylaus ir beprotiškai seksualaus juoko per nugarą nubėgo šiurpuliukai.

      – Jau susirūpinau.

      – Kad galiu apsivilkti moterišką drabužį?

      – Taip. Ar kartais taip elgiesi?

      Ar Obrė jį erzina?

      – Viešpatie, ne.

      – Gerai. Nors nesvarbu, juk mes nesusitikinėjame.

      – Nesusitikinėjame.

      – Man reikia eiti.

      Lijamas ieškojo būdų, kaip ją sulaikyti, ir prisiminė žodžius, kuriuos Obrė ištarė per pietus, kai dar nežinojo, kas jis.

      – Ar šiandien norėjai rėkdama bėgti iš savo kontoros?

      – Taip. Pastaruoju metu pasitaiko tokių dienų.

      Lijamas norėjo paklausti, ar Obrė guli lovoje, ar sėdi ant krašto. Bet neišdrįso.

      – Man taip pat.

      – Apgailestauju.

      – Ir aš taip pat.

      Šįkart Lijamas norėjo turėti ką nors, kuo galėtų pasikliauti. Anksčiau visas savo bėdas patikėdavo seneliui arba Keidui, bet šiuo metu nė vienas netiko. Senelio planas Lijamui kėlė stresą, o Keidas dirbo Eliotų leidybos korporacijoje ir jau vien dėl to negalėjo pabūti nuodėmklausiu. Lijamas jautėsi lyg kaulas, prie kurio veržiasi gaujos išalkusių šunų. Visi iš jo kažko tikisi – darbuotojai, reklamos užsakovai.

      Jis išsižiojo, bet ir vėl užsičiaupė. Obrė dirba varžovams. Tai nesaugu.

      – Ar