Eliotų dinastija. Ketvirta knyga. Maureen Child
Читать онлайн книгу.
su Lijamu neatitiko nė vieno iš šių dviejų dalykų.
– Matyt, mūsų bandymas nesimatyti nepadės, – atgavusi kvapą ištarė Obrė.
– Tikrai ne.
Lijamas išsilaisvino ir jai iškart ėmė jo trūkti. Jis padėjo merginai atsistoti ir ėmėsi taisyti jos drabužius. Obrės kojos drebėjo. Matydama veidrodyje, kaip juodu mylisi, įkaito labiau, nei tikėjosi, bet jo skuba ją aprengti šią ugnį greitai numalšino.
– Ar stengiesi suteikti man normalią išvaizdą, kad galėtum išgrūsti pro duris? – išgirdusi savo balse nuoskaudą Obrė susiraukė. Norėdama baigti tvarkytis pati, ji, nors ir ne visai tvirtai, nustūmė vyro ranką.
– Ne. Jei nepridengsiu tavo trapaus kūno, niekada neišeisi iš šio lifto ir negausi nei vakarienės, nei knygų, kurias pažadėjau.
Obrę apgaubė šiltas malonumo jausmas.
– Tai gal galiu atsilyginti tuo pačiu?
Ji priklaupė ketindama užmauti jam kelnes, bet Lijamas sugavo ją už alkūnės ir pastatė ant kojų.
– Geriau nereikia, jeigu šįvakar nori išeiti iš čia. Vien mintis apie tave klūpančią ant kelių… – jis papurtė galvą. – Po velnių, Obre, vos galiu pakęsti taip, kaip yra.
Šie žodžiai ir akyse besislepiantis geismas privertė greičiau plakti jos širdį.
– Tai gal vėliau. Kuo galėčiau padėti dabar?
– Provokuojantis klausimas.
Jo akyse spingsėjo nuslopintas alkis. Lijamas susitvarkė drabužius, susėmė rožes, pakėlė rankinę ir viską sudėjo jai į glėbį.
– Gėlės tau.
Rožės svaiginančiai kvepėjo.
– Ačiū. Dažniausiai rožės iš gėlių parduotuvės taip skaniai nekvepia.
– Specialus užsakymas. Dvylika, nes prieš dvylika dienų mes pirmą kartą pasimylėjome.
Lijamo pirštai pasinėrė į jos plaukus ir tvirtai laikė, kol jis stipriai ir godžiai bučiavo. Kai pagaliau paleido, Obrei svaigo galva. Spausdama rožes prie krūtinės ji pasviro prie lifto sienos ir įkvėpė.
Jo romantiškumas, rūpestis ir šis bučinys atėmė žadą. Ji tik stebėjo, kol jis surinko kibirėlį ledukams, šampano taures ir alkūne paspaudė mygtuką, kad atsidarytų durys.
Kodėl jo pavardė negalėjo būti kitokia?Ir kodėl jie negalėjo susitikti ir pamažu vienas kitą įsimylėti, o ne iškart užsidegti aistra?
Durys slysdamos atsidarė. Lijamas linktelėjimu parodė sekti paskui jį. Vos pravėrus buto duris užplūdo viliojantys kvapai. Obrė nusekė paskui jį į valgomąjį.
– Kažkas labai gardžiai kvepia.
Lijamas pastatė kibirėlį ledukams ant ilgo vyšninio stalo, užkloto dramblio kaulo spalvos servetėlėmis ir paserviruoto sidabru bei krištolu.
– Kepsnys. Tavo laimei, man pavyko.
– Įsivaizduoju, kad esi tobulas beveik visose srityse, – nejučiom išsprūdo įžūlus komentaras.
Lijamas atitraukė kėdę. Jo mėlynose akyse žaižaravo šelmiškos ugnelės, akių kampučiuose susimetė raukšlelės.
– Po vakarienės esi maloniai kviečiama šią teoriją patikrinti. Prašau sėstis.
Obrė padėjo rožes ir rankinę ant ilgo stalo ir atsisėdo. Lijamas šiek tiek pamasažavo jai pečius – užteko, kad sutriktų kvėpavimo ritmas – tada pasilenkęs paliko ant sprando bučinį.
– Tuoj sugrįšiu.
Kai Lijamas išėjo, Obrė atlošė galvą į kėdės atkaltę. Obre, ką darai? Šis kelias veda į aklavietę.
Juk abu tai žinome.
Lijamas vertė jaustis jauna, energinga ir seksualia.
Žinoma. Jokios abejonės.
Hmm. Kodėl taip sunku tuo patikėti?
Nes ji norėjo daugiau. Norėjo mylinčio vyro, vaikų, namų ir nedidelio furgono. Nepaisant blogo tėvų pavyzdžio, Obrė tikėjo, kad laiminga santuoka egzistuoja. Jos koledžo draugės ištekėjo ir sukūrė šeimas. Obrė suraukė antakius. Neprisiminė, kada kalbėjo su draugėmis. Pastaruosius kelis metus visą laiką atėmė darbas. Kiekvienąsyk, kai kuri nors iš draugių paskambindavo, artėjantys terminai prirakindavo Obrę prie darbo stalo. Ji net bėgiojimą parke Obrė iškeitė į bėgimo takelį laisvame miegamajame, o prie treniruoklio rankenų buvo pritvirtintas jos nešiojamasis kompiuteris. Balso atpažinimo programa leido jai diktuoti savo darbą net bėgant.
Deja, su Lijamu jos svajonė apie du ar daugiau vaikų, namą su kiemu niekada neišsipildys. Net jeigu būtų įmanoma rasti išeitį, susitiko ir užsidegė jie pernelyg greitai. Meilė iš pirmo žvilgsnio? Obrė neįsivaizdavo savęs įsimylėjusios. Visada greitai ir skausmingai nudegdavo. Tereikia prisiminti jos motiną. Pamela Holt Dyn Geti Ričards Kurtis savo terapeutui mokėjo daugiau nei Obrė už savo nuomą ir komunalines paslaugas kartu sudėjus.
Durys atsivėrė ir pertraukė tamsias mintis. Įėjo Lijamas, nešinas padėklu su dviem lėkštėm ir dubenėliu. Vieną lėkštę padėjo jai, kitą sau, o viduryje pastatė dubenėlį. Iš po sulenktos rankos ištraukė butelį vyno, vikriai atidarė ir įpylęs į paruoštas taures tiršto raudono skysčio atsisėdo.
Tada jis iš dubens ištraukė rankšluostį ir ištiesė ranką:
– Ar galiu?
Nustebinta tokio dėmesio Obrė ištiesė delną. Lijamas apvyniojo jį šiltu, citrina kvepiančiame vandenyje sudrėkintu rankšluostuku ir pradėjo patį jausmingiausią, kokį tik per savo gyvenimą buvo patyrusi, rankų plovimą. Braukė medžiaga kiekvieną pirštą, masažavo delną ir jautrią vidinę riešo pusę, tada pakartojo visą procesą kitai rankai. Kai baigė, ką tik pasotintas geismas atgijo, jos kvėpavimas ėmė trūkčioti. Vien dėl to, kad Lijamas nuplovė jai rankas. Obrė negalėjo liautis apie tai galvojus. Kaip jam pavyksta taip lengvai ją sujaudinti?
Lijamas pakėlė taurę.
– Skanaus.
– Kad ir kiek tai truktų. – Jie susidaužė taurėmis, plonas krištolas cvangtelėjo ir mergina gurkštelėjo. Lijamas tikrai išmano apie vynus. Obrė pakėlė peilį, atpjovė minkštos mėsos ir sustojo. – Jeigu ketiname pratęsti šiuos… santykius, gal derėtų nustatyti pagrindines taisykles?
– Gera mintis.
– Jokių skambučių į darbą, – pasiūlė ji ir įsidėjo kąsnį į burną. Sultinga mėsa tiesiog tirpo. – Labai gardu.
– Ačiū. Esi teisi. Skambinti į darbą buvo rizikinga, net jei ėmiausi atsargumo priemonių. Asmeninį gyvenimą ir darbą reikėtų laikyti atskirai. Visiškai atskirai, – pabrėžė jis.
Obrė pasijuto kalta. Vynu nuplovė gerklėje įstrigusį gniužulą. Privalo sunaikinti pardavimo skyriaus ataskaitą.
– Gerai. Kai kuris nors iš mūsų norės viską užbaigti, tereikės pasakyti. Ir bus baigta. Jokio tolesnio ryšio. Jokių klausimų. Ir jokių reikalavimų pasiaiškinti.
– Sutarta.
– Jokių meilės prisipažinimų ar kalbų apie ateitį. Abu žinome, kad santykiai laikini.
– Aišku. Svarbi tik ši akimirka. Nieko daugiau.
Keletą minučių stojo tyla. Obrė negalėjo įsivaizduoti, kad netrukus galėtų atsisveikinti. Kita vertus, motina vis iš naujo tuokdamasi turbūt irgi niekada nesitikėjo, kad išsiskirs.
Ji sutiko Lijamo žvilgsnį.
– Negalime