Išsvajotoji Esmeralda. Майя Блейк
Читать онлайн книгу.
socialinės darbuotojos pareigas, toks prasiblaškymas buvo veiksmingiausias, nes duodavo teigiamų rezultatų. Kartais visai nepastebimų, bet dažniausiai labai reikšmingų. Šiaip ar taip, tai gana geras būdas išsivalyti sielą.
Paramos fondas Paliesk pasaulį, kuriame Esmė dirbo, glaudžiai bendradarbiavo su vietos organizacijomis, kurios socialiai remtiniems žmonėms siūlydavo įvairią pagalbą: nuo įnikusių į narkotikus reabilitacijos iki apgyvendinimo naujuose namuose.
Bet susikaupti darbui, kai galvoje sukosi mintys apie tėvą ir ką tik išgirstas naujienas, buvo beveik neįmanoma. Esmė prisivertė užbaigti rekomendaciją vienišai keturių vaikų motinai, kad ši galėtų apsigyventi saugesniame rajone ir gauti antram savo vaikui nemokamus disleksijos tyrimus. Nusistatė priminimą, kad nepamirštų dar kartą peržiūrėti rekomendacijų, ir uždarė failą.
Paspaudė paieškos laukelį – gal ras naudingos informacijos. Nors tais neramiais laikais, kai ji dar bendravo su tėvu, jiedu dažnai kalbėdavosi apie Džaharo karalystę, šalies taip niekada ir neaplankė. Ji nebuvo įtraukta į sąrašą. Tuo metu daug geidžiamesni buvo prabangūs miestai Monakas ar Dubajus, spindintys ryškiomis šviesomis Niujorkas ar Las Vegasas.
Vos po kelių minučių Esmė suprato, kodėl tėvas taip domėjosi Džaharu. Nedidelė karalystė Persijos įlankoje ne ką mažiau garsi nei puikiai žinomos kaimyninės šalys.
Dėl protingo gausių naftos, brangakmenių ir laivybos išteklių naudojimo ji pelnė vienos brangiausių pasaulio karalysčių statusą. Šalies turtuoliai susikrovė neregėtus turtus, atsiskirdami nuo žemesnių klasių. Toks socialinis susiskaidymas nebuvo neįprastas, tačiau Džahare atskirtis buvo stulbinanti.
Neišvengiamai šalyje vykstantys politiniai ir ekonominiai neramumai išaugdavo į žiaurius judėjimus, kuriems slopinti tekdavo pasitelkti jėgą.
Esmė perspėjo save, kad nereikia tikėti viskuo, kas rašoma internete. Vis dėlto bauginančios istorijos apie Džaharo teisinę sistemą kėlė nerimą. Už menkiausius nusikaltimus skiriamos pačios griežčiausios bausmės sukeldavo dar didesnį pažeidėjų žiaurumą.
Jis to nusipelnė. Prisimink, kodėl nuo jo nusisukai?
Tik jų teisinė sistema atrodė gerokai atsilikusi. Beveik tamsieji viduramžiai. Tėvui tai ne į naudą.
Jis to nusipelnė. Prisimink, kodėl nuo jo nusisukai?
Esmė tvirtai sukando dantis ir ištiesino nugarą.
Ji pasitraukė. Ji pakeitė gyvenimą.
Prisiminimai suteikė stiprybės. Tada pasigirdo telefono melodija.
– Klausau, – ryžtingai nusiteikusi atsiliepė Esmė.
– Esmeralda? Ar tai tu?
Laisva ranka susigniaužė į kumštį. Išgirdusi pažįstamą balsą, Esmė užsimerkė.
– Taip, tėti, tai aš.
– Kai pasakė, kad jiems pavyko tave surasti, maniau, kad mane mausto, – vyras atsipalaiduodamas iškvėpė.
Esmė nieko neatsakė. Buvo per daug užsiėmusi suvaldyti jausmus, kurie visada sukildavo, vos tik kalba pasisukdavo apie tėvą.
– Mažute, ar tu vis dar čia? – paklausė Džefris Skotas.
– Aš čia, – išgirdusi švelnų kreipinį Esmė nežinojo, juoktis ar verkti.
– Gerai. Turbūt jau žinai, kas vyksta?
– Taip, – ji atsikrenkštė, tikėdamasi, kad mintys per tą laiką nurims. – Ar tau viskas gerai? Sakė, kad tave užpuolė.
– Užpuolimas – mažiausia bėda, – tėvas nusijuokė, tačiau balsas neskambėjo drąsiai kaip įprastai. – Ypač jei Didžiajam Vyrui pavyks įrodyti man mestus kaltinimus.
– Didžiajam Vyrui?
– Taip. Pačiam karališkajam kaltintojui.
– Atsiprašau, tėti, – Esmė susiraukė. – Nesuprantu, apie ką kalbi.
– Mane teis vyriausiasis teisėjas, Esmeralda. Jau atmetė galimybę paleisti už užstatą. Ir stengiasi paskubinti mano teismą.
Esmė prisiminė sodrų, valdingą balsą. Pritrūko oro. Ranka tvirčiau suspaudė ragelį.
– Bet juk turi advokatą?
– Jei žmogų, kuris mano bylą pavadino beviltiška ir patarė man pripažinti kaltę, kad visiems sutaupyčiau laiko, vadini advokatu, tada taip, – nusišaipė tėvas.
– Ką? – nors ką tik skaitė apie Džaharo teisinę sistemą, Esmė vis tiek jautėsi priblokšta.
– Man tavęs reikia čia, Esmeralda.
Esmė visai nustojo kvėpuoti. Įstrigo ir vidinis balsas, rėkiantis: Ne.
Mintyse kurdama scenarijus, kaip kalbėsis su tėvu, nepagalvojo apie tai, kad jis gali iš jos ko nors norėti. Labiausiai tikėtini pinigai, nes jo sąskaitos įšaldytos. Ji netgi suskaičiavo mintyse santaupas ir pasiruošė su jomis išsiskirti.
Tačiau jis prašė…
– Šiek tiek patyrinėjau. Čia teismuose jie labai vertina liudininkų parodymus, – skubėdamas tęsė tėvas. – Įrašiau tave kaip savo liudytoją.
Nugara nuvilnijo deja vu jausmas. Ar ne taip visada prasidėdavo? Tėvas nekaltai paprašydavo pagalbos, o kaltė priversdavo ją sutikti?
– Tėti, nemanau… – Esmė įsitempė prisiminusi paskutinį tėvo nusikaltimą.
– Didelis skirtumas, ar mirti kalėjime, ar vieną dieną grįžti namo. Ar prieštarausi?
Esmė suspaudė lūpas. Nieko neatsakė.
– Advokato nuomone, Budelis sieks uždaryti mane iki gyvos galvos be teisės prašyti sušvelninti bausmę.
– Tėti… – Esmės širdis suvirpėjo.
– Žinau, kad mūsų santykiai toli gražu ne idealūs, bet ar taip stipriai manęs nekenti? – paklausė tėvas po dar vienos pauzės.
– Ne, taip nėra.
– Tai atvyksi? – paklausė vildamasis. Balsas skambėjo taip švelniai, kad buvo beveik neįmanoma atsispirti.
Ji užsimerkė. Priminė sau, kad galiausiai ji sugebėjo atsispirti. Jautėsi gana stipri, kad pasitrauktų. Bet, žinoma, dabar tai nebesvarbu.
Nesvarbu, kas buvo anksčiau. Džefris Skotas – vienintelis jos artimasis. Negali palikti jo vieno, tikėdamasi, kad žmogus pravarde Budelis pasigailės tėvo.
– Taip. Aš atvyksiu.
Ji beveik fiziškai apčiuopė palengvėjimą tėvo balse. Ir jei dar kilo kokių abejonių dėl padaryto sprendimo, dėkingumas viską nuslopino. Galiausiai jiedu atsisveikino.
Daug nesvarstydama Esmė surinko paieškos laukelyje vardą. Žiūrėdama į vaiskiai rudas Budelio akis, pamiršo, kaip kvėpuoti.
Žvilgsnyje matoma grėsminga valdžia buvo tik vienas iš daugelio jaudinamai patrauklių vyriausiojo Džaharo karalystės kaltintojo bruožų. Ji jau žinojo, koks šio vyro balsas. Dabar pamatė, kaip tobulai jis tinka prie tvirto vyriško smakro. Lyg išskaptuotas iš granito. Nors buvo nusiskutęs, smakrą vis tiek dengė juodas šešėlis, tvirtą vanagišką nosį rėmino kampuoti skruostikauliai. Veide spindėjo vos įžvelgiama agresija. Neįmanoma atitraukti akių.
Trumpi juodai mėlyni plaukai ant kaktos vilnijo šviesą atspindinčiomis sruogomis. Riesti antakiai ir ilgos blakstienos tos pačios spalvos. Vis dėlto labiausiai dėmesį kaustė jausminga burna. Nors nuotraukoje lūpos buvo tvirtai suspaustos, Esmė negalėjo atitraukti žvilgsnio, svarstydama, kokios jos būtų šypsantis arba apimtos aistros. Ar jos ir tikrovėje