Surizikuoti dėl meilės. Vestuvių sala. 1 knyga. Jessica Gilmore
Читать онлайн книгу.
Jokios armijos. – Iš kur gauti elfų armiją? Galbūt keli jų parašytų už ją knygą, kol ji leidžia laiką čia? – Pripažįstu, kad šiek tiek atsiliekame nuo grafiko, bet, señor, aš visada paisau terminų. Ši situacija nė kiek nesiskiria nuo kitų. Suteikite mums progą, ir prižadu, kad jūsų seseriai surengsiu svajonių vestuves.
Galvoje aidėjo pačios ištarti žodžiai.
– Aš visada laikausi terminų. – Supykino, kaip ir kiekvieną kartą, kai pagalvodavo apie vis labiau skubinančius agento laiškus. Šiaip ar taip, Ana iškėlė galvą ir sutikusi dėmesingą vyro žvilgsnį išgirdo tą patį zvimbimą. – Prašau, – pakartojo. Nesijautė gerai maldaudama ir sulaikiusi kvėpavimą laukė atsakymo. – Tik suteikite galimybę įrodyti.
Leo spoksojo į priešais stovinčią prašančią aukštą moterį. Nustebo išgirdęs ją kalbant angliškai be akcento, atrodė, galėtų būti kilusi iš šios drėgnos salos. Tamsūs ir vešlūs plaukai, alyvinė oda, ilgų juodų blakstienų įrėmintos jūros spalvos akys ir vasaros saulėlydžio rausvumo lūpos sukūrė mitologinės nimfos vaizdą.
– Ar tu savininkė? – Nors jokio skirtumo. Jam reikėjo grįžti į laivą, paskambinti Valentinai ir įspėti, kad vestuvių vieta netinka.
Juk jo sesuo galėjo pasirinkti ir kitą vietą. Jos sužadėtinio motina siūlė porai vestuves kelti Viktorijos stiliaus name Martos Vynuogyne, bet ji pasiūlymą atmetė nė nesvarsčiusi.
– Ji nori, kad vestuvės būtų sklandžios ir skoningos, – su panieka skundėsi sesuo. Valentina garsėjo veržlumu ir siekė, kad vestuvės tai atspindėtų, o ji paprastai gaudavo, ko užsimanydavo. Būdama tokia užsispyrusi iš ne visu etatu dirbančio modelio ji tapo socialinių tinklų karaliene ir supermodeliu. Noras dalytis kruopščiai atrinktomis ir daug dėmesio sulaukiančiomis gyvenimo akimirkomis iškėlė ją aukščiau kitų dėmesio trokštančių gražuolių. Bet tik sunkus darbas ir šaltakraujiškas požiūris į verslą suteikė pasaulyje atpažįstamą vardą.
Leo nesuprato, kaip Valentina gali dalytis savo gyvenimu su milijonais sėdinčių kitose ekranų pusėse, bet jam ir nereikėjo suprasti. Jis tik troško, kad sesuo būtų laiminga, norėjo atlyginti už vaikystėje patirtą jo šeimos nemeilę. Todėl vos sužinojęs, kad gaisras sunaikino jos pasirinktą pirmą vestuvių vietą, pasisiūlė nuplaukti į Marinos salą ir patikrinti, ar ten sugebės surengti prabangias vestuves per tokį trumpą laiką.
Prireikė maždaug penkių sekundžių, kad sužinotų atsakymą. Ši sala visiškai netinkama, bet jis vis dar čia. Žvilgsnis vis dar buvo nukreiptas į jūrų nimfą, kojos vis dar nejudėjo, o galvoje vis dar sukosi mintis, kokio rožinio atspalvio putlios jos lūpos.
– Ne, nesu savininkė, aš jos dukra. Paklausykite. Žinau, kad taip neatrodo, bet viską kontroliuoju.
Vis dėlto Ana negalėjo pažiūrėti vyrui į akis. Leo sukryžiavo ant krūtinės rankas ir ciniškai stebėjo, kaip jos skruostus dažo raudonis.
– Esate patyrusi vestuvių planuotoja? Ar renginių organizatorė? Viešbučio valdytoja? Santechnikė ir statybininkė? Viskas viename?
– Na, ne… – Ana sumirksėjo.
– Ne? Tai ką jūs veikiate?
– Aš dėstytoja, nematau…
– Dėstytoja? Dėstote santechniką?
– Europos istoriją, – raudonis suintensyvėjo. – Dažniausiai į istoriją žvelgiu iš feministinės pusės… – Ana sugavo vyro žvilgsnį ir užsičiaupė.
– Esu tikras, kad jums tai bus labai naudinga. Nemanau, kad dar turiu čia ką pamatyti. – Nebuvo jokios prasmės stovėti, kad ir kokia ji graži. Leo pasisuko, ketindamas eiti, bet sučirškė telefonas. Išsitraukė. Valentina.
– Hola.
– Ar sala nuostabi? Norėčiau būti su tavimi. Bet rytoj turiu skristi į Japoniją, paskui savaitei į Australiją, o tada užsakyta fotosesija Niujorke, todėl negalėsiu ten apsilankyti iki pat vestuvių. Bet, Leo, mielasis, taip džiaugiuosi, kad tu ten ir rūpiniesi, kad viskas būtų tobula. Ar ten viskas tobula? Visai kaip pamenu?
– Valentina, – jis bandė įsiterpti, bet nepavyko.
– Viskas atrodo teisinga, Leo. Gaila, kad vila sudegė, bet Marinos saloje praleidau daug laimingų vasarų, tai turi būti ženklas, tiesa? Tarsi grįžčiau namo. Todas nesupranta, – pridūrė Valentina. – Žinau, kad Vynuogyne gražu, bet noriu, kad šios vestuvės atspindėtų mane, būtų kaip įmanoma mažiau niujorkietiškos.
Leo tylėjo. Valentinai puikiai sekasi, ji išteka už rimto Niujorko piniguočiaus, tačiau dėl bjauraus jo tėvo įpročio atsikratyti meilužių, vos tik jų reikalavimai pasidarydavo per daug apsunkinantys, vaikystėje sesuo buvo priversta patirti skurdą. Leo augo nuošaliai, prabangioje pilyje, o Valentina dienas leido mažame bute, skurdžiausiame miesto rajone. Kas galėtų ją kaltinti, kad geidžia gyventi pasakoje? Juk, šiaip ar taip, ji grafo dukra, net jei žymusis ponas ir atsisakė ją pripažinti.
Leo apsižvalgė ir kitomis akimis įvertino salą. Aptriušusi, bet nereikėjo kalno pinigų, kad viską pakeistum, tik šiek tiek laiko ir darbo. Leo lengvai galėjo padėti tai padaryti. Tai būtų jo vestuvių dovana seseriai, kurios daugybę metų nežinojo egzistuojant.
– Reikia įdėti šiek tiek darbo, bet viską galima pataisyti. Nepanikuok.
– Kaip galėčiau panikuoti, kai stengiesi sutvarkyti, mi hermano7? Ar prižiūrėsi viską, kol atvyksiu? Nereikia, kad būtų tobula žmonėms, kurie stebės ir vertins. Tik noriu, kad sala būtų tobula man. Todui.
– Taip ir bus, – pažadėjo Leo. Išjungė telefoną. Galimybės aiškios: rasti sesers vestuvėms kitą jos įnorius patenkinsiančią Ispanijos salą ir apgyvendinti šimtą jaunuolių per mėnesį arba pasirūpinti, kad ši vieta virstų jos svajonių sala. Be to, ką dar jis gali veikti?
– Duok man užrašų knygutę, – Leo rimtai pažvelgė į nimfą. – Turėsime daug darbo.
2
– Turėsime? – nimfa stipriai suspaudė užrašų knygelę ir pažvelgė į vyrą.
– Turėsime, – patvirtino Leo. – Kol kas šis viešbutis tinkamas tik Helovino tematikos vestuvėms. Esu tikras, kad jūsų žinios apie feministinę Europos istoriją labai pravers, kai reikės sutvarkyti varvančius dušus, bet dėl viso pikto esu linkęs čia pasilikti ir prižiūrėti darbus.
– Tikrai? – Ana nenuleido šviesiai mėlynų akių. – O jūs tai jau tikrai mokate pataisyti varvantį čiaupą?
– Galiu pataisyti čiaupą, išklijuoti plytelėmis sienas ir nudažyti medinius paviršius. O jūs? – Viskas tiesa, nedaugelis žmonių apie tai žinojo. Išsiduodamas, kad puikiai valdo veržliaraktį, sugadintų ilgai kurtą iš patikos fondo gyvenančio plevėsos įvaizdį, niekas nežinojo ir apie tai, kad jis pats užsidirbo kiekvieną išleistą pensą. Tėvas nustojo jį finansuoti vos sulaukusį aštuoniolikos, tikėdamasis, kad atgailaujantis ir nuolankus sūnus maldaus grąžinti jam turtą. Vis dar laukė.
Tėvas ėjo iš proto negalėdamas finansiškai valdyti sūnaus. Negalėjo nusėdėti vietoje, nežinodamas nei iš kur, nei kaip Leo gauna pinigų ekstravagantiškam gyvenimui. O būtent vienintelio sūnaus, būsimo Olvaresų grafo, pasirinktas gyvenimo būdas erzino labiausiai. Leo pasirūpino, kad kiekviena jo nuotrauka vis kitame vakarėlyje, naujame kazino, su vis kitu modeliu glėbyje garantuotų dar didesnį tėvo pyktį. Olvaresų grafų taisyklių knygoje vieši pasirodymai buvo patys svarbiausi, o blogybės kruopščiai slepiamos.
Leo apvertė tėvo taisykles aukštyn kojomis. Viešumoje buvo demonstruojamos jo ydos,
Mano broli (isp.).