Urantijos Knyga. Urantia Foundation
Читать онлайн книгу.
šituose dokumentuose, yra vartojamas tokiomis prasmėmis:
(4.6) 0:2.12 1. Dievas Tėvas — Kūrėjas, Kontrolierius, ir Rėmėjas. Visuotinis Tėvas, Dievybės Pirmasis Asmuo.
(4.7) 0:2.13 2. Dievas Sūnus — Lygiavertis Kūrėjas, Dvasios Kontrolierius, ir Dvasinis Administratorius. Amžinasis Sūnus, Dievybės Antrasis Asmuo.
(4.8) 0:2.14 3. Dievas Dvasia — Bendrai Veikiantysis, Visuotinis Suvienytojas, ir Proto Padovanotojas. Begalinė Dvasia, Trečiasis Dievybės Asmuo.
(4.9) 0:2.15 4. Dievas Aukščiausiasis — besirealizuojantis arba besivystantis laiko ir erdvės Dievas. Asmenė Dievybė asociatyviai įgyvendinanti tvarinio-Kūrėjo tapatybės laiko-erdvės patirtinį pasiekimą. Aukščiausioji Būtybė asmeniškai patiria Dievybės vienybės pasiekimą kaip laiko ir erdvės evoliucinių tvarinių besivystantis ir patirtinis Dievas.
(4.10) 0:2.16 5. Dievas Septinkartis — Dievybės asmenybė realiai veikianti bet kur laike ir erdvėje. Rojaus Asmenės Dievybės ir jų kūrybiniai pagalbininkai, veikiantys centrinės visatos ribose ir už jos ribų, ir energijos dėka įsiasmeninantys kaip Aukščiausioji Būtybė pirmajame tvarinio lygyje, suvienijant Dievybės apreiškimą laike ir erdvėje. Šitas lygis, didžioji visata, yra Rojaus asmenybių laikinė-erdvinė leidimosi sfera, esanti abipusio poveikio susivienijime su evoliucinių tvarinių kilimu laike-erdvėje.
(4.11) 0:2.17 6. Dievas Galutinysis — viršlaikis ir pranoktos erdvės atsirandantis Dievas. Suvienijančios Dievybės pasireiškimo antrasis patirtinis lygis. Dievas Galutinysis pažymi tai, jog yra pasiektas sintezuotų absonitinių-viršasmenių, laiką-erdvę-pranoktų, ir atsiradusių-patirtinių vertybių, suderintų Dievybės tikrovės galutiniuose kuriančiuose lygiuose, įgyvendinimas.
(4.12) 0:2.18 7. Dievas Absoliutas — empiriškai besiformuojantis pranoktų viršasmenių vertybių ir dieviškumo reikšmių Dievas, dabar yra egzistencialus kaip Dievybės Absoliutas. Tai yra trečiasis lygis, vienijantis Dievybės išraišką ir išplėtimą. Šitame virškūrybiniame lygyje, Dievybė patiria potencialo, kurį galima įasmeninti, išeikvojimą, susiduria su dieviškumo užbaigimu, ir išsemia sugebėjimą save apreikšti kitokio įasmeninimo vienas po kito einantiems progresiniams lygiams. Dabar Dievybė susiduria, susisieja, ir susitapatina su Beribiu Absoliutu.
III. Pirmasis Šaltinis ir Centras
(4.13) 0:3.1 Visuminė, begalinė tikrovė egzistuoja septyniose fazėse ir kaip septyni lygiaverčiai Absoliutai:
(5.1) 0:3.2 1. Pirmasis Šaltinis ir Centras.
(5.2) 0:3.3 2. Antrasis Šaltinis ir Centras.
(5.3) 0:3.4 3. Trečiasis Šaltinis ir Centras.
(5.4) 0:3.5 4. Rojaus Sala.
(5.5) 0:3.6 5. Dievybės Absoliutas.
(5.6) 0:3.7 6. Visuotinis Absoliutas.
(5.7) 0:3.8 7. Beribis Absoliutas.
(5.8) 0:3.9 Dievas, kaip Pirmasis Šaltinis ir Centras, yra pirminis visuminės tikrovės atžvilgiu—be apribojimo. Pirmasis Šaltinis ir Centras yra begalinis, o taip pat ir amžinas ir dėl to yra ribojamas arba sąlygojamas tiktai valios.
(5.9) 0:3.10 Dievas—Visuotinis Tėvas—yra Pirmojo Šaltinio ir Centro asmenybė ir kaip tokia palaiko beribės kontrolės asmeninius ryšius su visais lygiaverčiais ir subordinuotais šaltiniais ir centrais. Tokia kontrolė yra potencialiai asmeninė ir begalinė, nors realiai ji gali ir niekada neveikti dėl tokių lygiaverčių ir subordinuotų šaltinių ir centrų ir asmenybių tobulo veikimo.
(5.10) 0:3.11 Dėl to, Pirmasis Šaltinis ir Centras yra pirminis visose sferose: sudievintose ar nesudievintose, asmenėse ar neasmenėse, aktualiose ar potencialiose, ribinėse ar beribėse. Joks daiktas ar būtybė, joks santykinumas ar užbaigtumas neegzistuoja kaip nors kitaip, bet tik palaikydamas tiesioginį arba netiesioginį ryšį su Pirmojo Šaltinio ir Centro pirmumu, ir priklausydamas nuo Pirmojo Šaltinio ir Centro pirmumo.
(5.11) 0:3.12 Pirmasis Šaltinis ir Centras su visata yra susijęs taip:
(5.12) 0:3.13 1. Materialių visatų gravitacijos jėgos sueina į žemutinio Rojaus gravitacijos centrą. Kaip tik dėl to jo asmens geografinė buvimo vieta yra amžinai nustatyta absoliučiame ryšyje su Rojaus apatinės arba materialios plokštumos jėgos-energijos centru. Bet absoliuti Dievybės asmenybė egzistuoja Rojaus viršutinėje arba dvasinėje plokštumoje.
(5.13) 0:3.14 2. Proto jėgos sueina į Begalinę Dvasią; skirtingas ir įvairus kosminis protas sueina į Septynias Pagrindines Dvasias; besirealizuojantis Aukščiausiojo protas kaip laiko-erdvės patyrimas sueina į Madžestoną.
(5.14) 0:3.15 3. Visatos dvasinės jėgos sueina į Amžinąjį Sūnų.
(5.15) 0:3.16 4. Neribotas potencialas dievybės veikimui yra Dievybės Absoliute.
(5.16) 0:3.17 5. Beribis sugebėjimas reaguoti į begalybę egzistuoja Beribiame Absoliute.
(5.17) 0:3.18 6. Šie du Absoliutai—Ribotas ir Beribis—yra suderinami ir suvienijami Visuotiniame Absoliute ir Visuotinio Absoliuto.
(5.18) 0:3.19 7. Evoliucinės moralios būtybės ar bet kokios kitos moralios būtybės potenciali asmenybė yra koncentruojama Visuotinio Tėvo asmenybėje.
(5.19) 0:3.20 TIKROVĖ, kaip ją suvokia ribinės būtybės, yra dalinė, santykinė, ir iliuzinė. Maksimali Dievybės tikrovė, kurią iki galo gali suvokti evoliuciniai ribiniai tvariniai, yra Aukščiausiojoje Būtybėje. Nežiūrint šito, yra apriorinės ir amžinosios realybės, viršribinės realybės, kurios yra protėvinės šitai evoliucinių laiko-erdvės tvarinių Aukščiausiajai Dievybei. Mėgindami pavaizduoti visuotinės tikrovės kilmę ir savybes, mes esame priversti pasinaudoti laiko-erdvės samprotavimo metodu tam, kad pasiektume ribinio proto lygį. Dėl to daugelis amžinybės įvykių, vykstančių tuo pačiu metu, turi būti pateikiami kaip įvykių seka.
(6.1) 0:3.21 Taip, kaip į Tikrovės kilmę ir diferencijavimą žvelgtų laiko-erdvės tvarinys, tai amžinasis ir begalinis AŠ ESU pasiekė Dievybės išlaisvinimą iš beribės begalybės pančių, panaudodamas neatskiriamą ir amžinai laisvą valią, ir šitas atsiskyrimas nuo beribės begalybės sukūrė pirmąją absoliutaus dieviškumo įtampą. Šitą begalybės diferencialo įtampą pašalina Visuotinis Absoliutas, kuris veikia tam, kad suvienytų ir suderintų Visuminės Dievybės dinamišką begalybę ir Beribio Absoliuto statinę begalybę.
(6.2) 0:3.22 Šitame pirminiame veiksme šis teorinis AŠ ESU pasiekė asmenybės įgyvendinimą, tapdamas Pirminio Sūnaus Amžinuoju Tėvu, tuo pačiu metu tapdamas Rojaus Salos Amžinuoju Šaltiniu. Vienu metu su Sūnaus atsiskyrimu nuo Tėvo ir, Rojaus akivaizdoje, atsirado Begalinė Dvasia ir centrinė Havonos visata. Atsiradus drauge egzistuojančiai asmenei Dievybei, Amžinajam Sūnui ir Begalinei Dvasiai, Tėvas, kaip asmenybė, išvengė priešingu atveju neišvengiamo išsiskaidymo visame Visuminės Dievybės potenciale. Nuo to laiko būtent tiktai Trejybės susivienijime su kitomis dviem lygiavertėmis Dievybėmis Tėvas užpildo visą Dievybės potencialą, tuo tarpu patirtinė Dievybė vis daugiau aktualizuojama dieviškuosiuose Aukštybės, Galutinybės, ir Absoliutumo lygiuose.
(6.3) 0:3.23 Samprata apie šį AŠ ESU yra filosofinė nuolaida,