Urantijos Knyga. Urantia Foundation
Читать онлайн книгу.
9. Infraraudonieji spinduliai— elektroninio aktyvumo lėtėjimas dar arčiau priartėja prie suvokiamos karščio stadijos.
(475.8) 42:5.12 10. Herco bangos— Urantijoje šitos energijos yra naudojamos radijo transliacijoms.
(475.9) 42:5.13 Iš šitų visų dešimties panašių į bangas energetinės veiklos fazių, žmogaus akis gali reaguoti tiktai į vieną oktavą, į įprastos saulės šviesos visą šviesą.
(475.10) 42:5.14 Vadinamasis eteris yra tiesiog bendras pavadinimas, pažymintis erdvėje vykstančių jėgos ir energijos veiklų grupę. Ultimatonai, elektronai, ir kitos masinės energijos sankaupos yra materijos vienodos dalelytės, ir keliaudamos erdve jos iš tikrųjų juda pirmyn tiesiomis linijomis. Šviesą ir visas kitas atpažįstamas energijos pasireiškimų formas sudaro konkrečių energijos dalelyčių, judančių tiesiomis linijomis, seka, išskyrus tuos atvejus, kada jas modifikuoja gravitacija ir kitokios įsiterpiančios jėgos. Tai, kad šitos energetinių dalelyčių procesijos, kada būna stebimos, atrodo kaip banginiai reiškiniai yra dėl visos erdvės nediferencijuotos jėgos apdangalo, hipotetinio eterio, pasipriešinimo ir dėl suvienytų materijos sankaupų tarpgravitacinės įtampos. Erdvė materijos tarpeliuose tarp dalelyčių, kartu su energijos spindulių pirminiu skriejimo greičiu, sukuria daugelio energijos-materijos formų banguojančią išvaizdą.
(476.1) 42:5.15 Erdvės turinio sužadinimas sukelia panašią į bangas reakciją į greitai judančių materijos dalelyčių praėjimą, lygiai taip, kaip praplaukiantis laivas vandenyje sukelia skirtingos amplitudės ir skirtingo intervalo bangas.
(476.2) 42:5.16 Pirminės jėgos elgesys iš tiesų sukelia tokius reiškinius, kurie daugeliu atvejų yra analogiški jūsų postuluojamam eteriui. Erdvė nėra tuščia; visos erdvės sferos sūkuriais skrieja ir neria tolyn per pasklidusios jėgos-energijos milžinišką vandenyną; taip pat ir erdvės turinys nėra tuščias be atomų. Nepaisant šito, nėra jokio eterio, ir būtent tai, jog šito hipotetinio eterio ir nėra, apgyvendintą planetą įgalina išvengti įkritimo į saulę, o savo orbita skriejančiam elektronui pasipriešinti, kad neįkristų į branduolį.
6. Ultimatonai, elektronai, ir atomai
(476.3) 42:6.1 Nors visuotinės jėgos erdvės įkrova yra vienoda ir nediferencijuota, bet atsiradusios energijos organizavimas į materiją sukelia energijos telkimą į konkrečių dydžių ir nustatyto svorio pavienes mases— tikslų reagavimą į gravitaciją.
(476.4) 42:6.2 Vietinė arba linijinė gravitacija pradeda veikti iki galo, kada atsiranda atominis materijos organizavimas. Ikiatominė materija į gravitaciją šiek tiek reaguoja, kada ją veikia rentgeno spinduliai ir kitokios panašios energijos, bet joks išmatuojamas linijinės gravitacijos traukimas laisvų, nesujungtų, ir nepakrautų elektroninės energijos dalelyčių ar neapjungtų ultimatonų neveikia.
(476.5) 42:6.3 Ultimatonai veikia traukdami vienas kitą, reaguodami tiktai į apskritiminės Rojaus gravitacijos traukimą. Nereaguodami į linijinę gravitaciją jie šitokiu būdu būna išlaikomi visuotinės erdvės dreife. Ultimatonai gali padidinti apsisukimų greitį iki tokio lygio, kad pasiektų dalinę antigravitaciją, bet jie negali, be jėgos organizatorių ir energijos reguliuotojų pagalbos, pasiekti tokio kritinio greičio, kad prarastų individualumą, sugrįžtų į galingosios energijos pakopą. Natūraliomis sąlygomis, ultimatonai fizinę egzistenciją praranda tiktai tada, kada dalyvauja vėstančių ir mirštančių saulių galutiniame suirime.
(476.6) 42:6.4 Ultimatonai, Urantijoje nežinomi, per fizinio aktyvumo daugelį fazių lėtėja tol, kol pasiekia tokią besisukančią energiją, kuri turi išskirtines teises organizuoti elektronus. Ultimatonai turi tris judėjimo rūšis: bendrą pasipriešinimą kosminei jėgai, individualius antigravitacinio potencialo apsisukimus, ir vieno šimto tarpusavyje susietų ultimatonų pozicijas elektrono viduje.
(476.7) 42:6.5 Abipusė trauka išlaiko drauge vieną šimtą ultimatonų elektrono sudėtyje; ir niekada nebūna nei daugiau, nei mažiau kaip vienas šimtas ultimatonų tipiškame viename elektrone. Vieno ultimatono ar daugiau ultimatonų praradimas tipišką elektrono tapatumą sugriauna, tokiu būdu sukurdamas vieną iš dešimties elektrono modifikuotų formų.
(476.8) 42:6.6 Ultimatonai neskrieja orbitomis ar sūkuriais grandinėse elektrono viduje, bet jie iš tikrųjų išsisklaido ar susigrupuoja sutinkamai su sukimosi aplink savo ašį greičiu, šitaip nulemdami skirtingus elektronų dydžius. Šitas pats ultimatonų skriejimo greitis, besisukant aplink savo ašį, nulemia elektroninių vienetų kelių tipų teigiamas ar neigiamas reakcijas. Visiškas elektroninės materijos išskaidymas ir sugrupavimas, kartu su energijos-materijos neigiamų ir teigiamų kūnų elektriniu diferencijavimu, kyla dėl šitų įvairių funkcijų, kurias atlieka medžiagą sudarančių ultimatonų tarpusavio ryšys.
(477.1) 42:6.7 Kiekvieno atomo skersmuo yra šiek tiek daugiau negu 1/100.000.000-ninė colio dalis, tuo tarpu elektronas sveria truputį daugiau negu mažiausio atomo, vandenilio, 1/2.000-oji dalis. Teigiamas protonas, būdingas atomo branduoliui, nors gali būti ne didesnis už neigiamą elektroną, bet sveria beveik du tūkstančius kartų daugiau.
(477.2) 42:6.8 Jeigu materijos masė būtų padidinta tiek, kad elektrono masė prilygtų uncijos vienai dešimtajai daliai, tuomet, proporcingai padidinus dydį, tokio elektrono tūris prilygtų visos žemės tūriui. Jeigu protono—tūkstantį aštuonis šimtus kartų sunkesnio už elektroną— tūris būtų padidintas iki smeigtuko galvutės dydžio, tuomet, santykinai, smeigtuko galvutė pasiektų skersmenį, prilygstantį Žemės orbitos aplink Saulę skersmeniui.
7. Atominė materija
(477.3) 42:7.1 Visos materijos sandara yra pagal saulės sistemos tvarką. Kiekvienos mažiausios energetinės visatos centre yra santykinai stabili, palyginti stacionari, materialios egzistencijos branduolinė dalis. Šitas centrinis vienetas yra apdovanotas triguba pasireiškimo galimybe. Apsupdami šitą energijos centrą aplink skrieja begaline gausa, bet nepastoviomis orbitomis, energijos vienetai, kuriuos galima kažkiek palyginti su tomis planetomis, kurios apjuosia kokių nors žvaigždinių grupių saulę, panašiai, kaip jūsų pačių saulės sistemoje.
(477.4) 42:7.2 Atomo viduje elektronai sukasi aplink centrinį protoną maždaug santykinai tokioje pačioje erdvėje, kokią turi planetos saulės sistemos erdvėje, skriedamos aplink saulę. Lyginant su realiuoju dydžiu, tarp atomo branduolio ir vidinės elektronų grandinės santykinai yra toks pat atstumas kaip ir tarp vidinės planetos, Merkurijaus, ir jūsų saulės.
(477.5) 42:7.3 Elektronų apsisukimai aplink savo ašį ir jų orbitiniai skriejimo greičiai aplink atomo branduolį pranoksta žmogaus vaizduotę, nekalbant jau apie juos sudarančiųjų ultimatonų skriejimo greičius. Radžio teigiamos dalelytės išskrenda į erdvę dešimt tūkstančių mylių per sekundę greičiu, tuo tarpu neigiamos dalelės pasiekia greitį, kuris artimas šviesos greičiui.
(477.6) 42:7.4 Vietinės visatos yra dešimtainės sandaros. Dualioje visatoje yra tiktai vienas šimtas erdvės energijos atskiriamų atominių materializacijų; tokia yra maksimaliai įmanoma materijos organizacija Nebadone. Šitą vieną šimtą materijos formų sudaro įprasta serija, kurioje aplink centrinį ir santykinai kompaktišką branduolį sukasi nuo vieno iki vieno šimto elektronų. Būtent šitas tvarkingas ir patikimas įvairių energijų susivienijimas ir sudaro materiją.
(477.7) 42:7.5 Ne kiekviename pasaulyje galima pamatyti vieną šimtą atpažįstamų elementų paviršiuje, bet jie yra kažkur, buvo kažkur, ar yra evoliucijos procese. Sąlygos, kurioms esant susiformavo planeta, o vėliau vystėsi,