Urantijos Knyga. Urantia Foundation
Читать онлайн книгу.
tos beribės dvasinės asmenybės, kokia yra Sūnus, bet, šitaip padarydamas, jis pats paverčia save šito paties Sūnaus Tėvu, ir šituo jis pats turi neribotą potencialą, kad taptų visų vėliau sukurtų, atsiradusių, ar kitaip įasmenintų protingų valinių tvarinių tipų dieviškuoju Tėvu. Kaip absoliuti ir beribė asmenybė Tėvas gali veikti tiktai kaip Sūnus ir su Sūnumi, bet kaip asmenis Tėvas jis asmenybę toliau dovanoja protingų valinių tvarinių skirtingų lygių įvairioms gausybėms, ir jis amžinai palaiko kupino meilės bendravimo asmeninius ryšius su šita milžiniška visatos vaikų šeima.
(109.6) 10:2.2 Tėvui padovanojus savo paties pilnatvę savo Sūnaus asmenybei, ir kada šitas savojo aš padovanojimo veiksmas yra užbaigtas ir tobulas, tada iš begalinės galios ir prigimties, šitaip egzistuojančių Tėvo-Sūnaus sąjungoje, amžinieji partneriai bendrai padovanoja tas savybes ir požymius, kurie sukuria dar kitą tokią būtybę kaip jie patys; ir šitoji bendra asmenybė, Begalinė Dvasia, užbaigia Dievybės egzistencialų įasmeninimą.
(110.1) 10:2.3 Be Sūnaus negali būti Dievo tėvystės. Be Dvasios negali būti Antrojo ir Trečiojo Asmenų brolystės. Trys asmenys yra mažiausia visuomeninė grupė, bet iš viso to didelio skaičiaus priežasčių šitoji yra pati mažiausioji, dėl kurios reikėtų tikėti Bendrai Veikiančiojo neišvengiamumu.
(110.2) 10:2.4 Pirmasis Šaltinis ir Centras yra begalinė tėvo asmenybė, neribotas asmenybės šaltinis. Amžinasis Sūnus yra beribis asmenybės absoliutas, ta dieviškoji būtybė, kuri per visą laiką ir amžinybę išlieka kaip Dievo asmenės prigimties tobulas apreiškimas. Begalinė Dvasia yra bendra asmenybė, amžinai trunkančios Tėvo-Sūnaus sąjungos unikali asmenė pasekmė.
(110.3) 10:2.5 Pirmojo Šaltinio ir Centro asmenybė yra begalybės asmenybė atėmus Amžinojo Sūnaus absoliučią asmenybę. Trečiojo Šaltinio ir Centro asmenybė yra išlaisvintos Tėvo asmenybės ir absoliučios Sūnaus asmenybės sąjungos superpapildanti pasekmė.
(110.4) 10:2.6 Visuotinis Tėvas, Amžinasis Sūnus, ir Begalinė Dvasia yra unikalūs asmenys; nė vienas nėra dublikatas, kiekvienas yra originalus; visi yra suvienyti.
(110.5) 10:2.7 Tiktai Amžinasis Sūnus patiria dieviškosios asmenybės ryšio pilnatvę, sąmoningai suvokia tiek sūnystę su Tėvu, tiek tėvystę Dvasiai, ir dieviškąją lygybę tiek su Tėvu-protėviu, tiek su Dvasia-partneriu. Tėvui yra žinomas tas patyrimas, kad jis turi tokį Sūnų, kuris yra jam lygus, bet Tėvas nepažįsta jokių protėvinių antecedentų. Amžinasis Sūnus turi sūnystės patyrimą, asmenybės protėviškumo supratimą, ir tuo pačiu metu Sūnus sąmoningai suvokia, jog yra vienas iš bendrų tėvų Begalinei Dvasiai. Begalinė Dvasia sąmoningai suvokia dvigubą asmenybės protėvystę, bet nėra tėvas lygiavertei Dievybės asmenybei. Su Dvasia Dievybės įasmeninimo egzistencialus ciklas pasiekia užbaigtumą; Trečiojo Šaltinio ir Centro pirminės asmenybės yra patirtinės ir yra septynios.
(110.6) 10:2.8 Aš esu kilęs iš Rojaus Trejybės. Aš pažįstu Trejybę kaip suvienytą Dievybę; aš taip pat žinau, jog Tėvas, Sūnus, ir Dvasia egzistuoja ir veikia savo konkrečiose asmeninėse pareigose. Aš tvirtai žinau, kad jie ne tiktai veikia asmeniškai ir kolektyviai, bet taip pat koordinuoja savo veiklas įvairiose grupuotėse taip, kad galiausiai jie funkcionuoja septyniuose vienaskaitiniuose ir daugiskaitiniuose ranguose. O kadangi šitie septyni susivienijimai išsemia galimybes tokiam dieviškajam deriniui, tai neišvengiama, jog visatos realybės tikrai atsiranda septyniose vertybių, prasmių, ir asmenybių variacijose.
3. Dievybės trys asmenys
(110.7) 10:3.1 Nepaisant to, jog yra tiktai viena Dievybė, bet yra trys aiškūs ir dieviški Dievybės įasmeninimai. Kai dėl žmogaus apdovanojimo dieviškaisiais Derintojais, tai Tėvas sakė: “Sutverkime mirtingąjį žmogų pagal mūsų pačių atvaizdą.” Urantijiečių raštuose nuolat iškyla užuomina apie daugiskaitinės Dievybės veiksmus ir poelgius, aiškiai pripažįstant šių trijų Šaltinių ir Centrų egzistavimą ir veikimą.
(110.8) 10:3.2 Mes esame mokomi, jog Trejybės susivienijime Sūnus ir Dvasia palaiko tuos pačius ir lygius ryšius su Tėvu. Amžinybėje ir kaip Dievybės jie neabejotinai palaiko, bet laike ir kaip asmenybės jie tikrai atskleidžia labai skirtingos prigimties ryšius. Žvelgiant iš Rojaus išorėn į visatas, šitie ryšiai iš tikrųjų atrodo, jog yra labai panašūs, bet, kada žvelgiama iš erdvės sferų, tada jie atrodo, jog yra gana skirtingi.
(111.1) 10:3.3 Dieviškieji Sūnūs iš tikrųjų yra “Dievo Žodis,” bet Dvasios vaikai tikrai yra “Dievo Veiksmas.” Dievas kalba per Sūnų ir, su Sūnumi, veikia per Begalinę Dvasią, tuo tarpu visose visatos veiklose Sūnus ir Dvasia yra nuostabiai broliški, dirbantys kaip du lygūs broliai, reikšdami susižavėjimą ir meilę garbiam ir dieviškai gerbiamam bendram Tėvui.
(111.2) 10:3.4 Tėvas, Sūnus, ir Dvasia yra tikrai lygūs prigimtimi, lygiaverčiai būtimi, bet jų veikloje visatose yra aiškūs skirtumai, o kada veikia atskirai po vieną, tada kiekvienas Dievybės asmuo yra akivaizdžiai apribotas absoliutumo srityje.
(111.3) 10:3.5 Visuotinis Tėvas iki savo asmenybės, galių, ir požymių savanoriško atsisakymo, kas sukūrė Sūnų ir Dvasią, atrodo, jog buvo (filosofiškai mąstant) beribė, absoliuti, ir begalinė Dievybė. Bet toks teorinis Pirmasis Šaltinis ir Centras be tokio Sūnaus nė viena šio žodžio prasme negalėjo būti laikomas Visuotiniu Tėvu; tėvystė nėra reali be sūnystės. Dar daugiau, Tėvas, buvęs absoliutus visumos prasme, kažkokiu amžinai nutolusiu momentu turėjo egzistuoti vienas. Bet jis niekada neturėjo tokios vienatvės egzistencijos; Sūnus ir Dvasia abu yra kartu amžini su Tėvu. Pirmasis Šaltinis ir Centras visuomet buvo, ir amžinai bus, Pirminio Sūnaus amžinasis Tėvas ir, su Sūnumi, Begalinės Dvasios amžinasis protėvis.
(111.4) 10:3.6 Mes matome, jog Tėvas atidavė visus tiesioginius absoliutumo pasireiškimus, išskyrus absoliučią tėvystę ir absoliučią valią. Mes nežinome, ar valia yra neatskiriama Tėvo savybė; mes tik galime pastebėti, kad savosios valios jis neatidavė. Tokia valios begalybė turėjo būti amžinai neatskiriama nuo Pirmojo Šaltinio ir Centro.
(111.5) 10:3.7 Padovanodamas asmenybės absoliutumą Amžinajam Sūnui, Visuotinis Tėvas išvengia asmenybės absoliutumo pančių, bet šitaip darydamas, jis žengia tokį žingsnį, kuris amžiams padaro neįmanomu tai, kad jis veiktų vienas kaip asmenybės absoliutas. Ir galutinai įasmeninus kartu egzistuojančią Dievybę—Bendrai Veikiantįjį—atsiranda šių trijų dieviškųjų asmenybių lemiama trinarė tarpusavio priklausomybė, kas susiję su Dievybės absoliutaus veikimo visuma.
(111.6) 10:3.8 Dievas yra v isų asmenybių visatų visatoje Tėvas-Absoliutas. Tėvas asmeniškai yra absoliutus veiksmo laisve, bet laiko ir erdvės visatose, sutvertose, tveriamose, ir tose, kurios dar bus sutvertos, Tėvas nėra pastebimai absoliutus kaip visuminė Dievybė kitaip negu Rojaus Trejybė.
(111.7) 10:3.9 Pirmasis Šaltinis ir Centras už Havonos ribų fenomenaliose visatose veikia šitaip:
(111.8) 10:3.10 1. Kaip kūrėjas, per Sūnus Kūrėjus, savo anūkus.
(111.9) 10:3.11 2. Kaip kontrolierius, per Rojaus gravitacijos centrą.
(111.10) 10:3.12 3. Kaip dvasia, per Amžinąjį Sūnų.
(111.11) 10:3.13 4. Kaip protas, per Bendrai Veikiantįjį.
(111.12) 10:3.14 5. Kaip Tėvas, palaiko ryšį su visais tvariniais per savo asmenybės grandinę.
(111.13)