Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel
Читать онлайн книгу.
Gabrielis stvėrė Stefaną už rankos ir ėmė brautis pro minią. Iš pradžių jie pamatė tik aukštą, apdriskusį vaikiną, apsivyniojusį apie savo juodą kepurę šiaudų vainiką ir dešine ranka mojuojantį trumpai nupjautu saulėgrąžos žiedu. Tarytum paklusdamas kažkokiam vidiniam ritmui, jis be galo rimtai kilnojo nuvargusias kojas ir šoko nesuprantamą šokį. Iš karto galėjai pastebėti, kad tai jokiu būdu ne girto žmogaus kraipymasis. Minia į šokantįjį su saulėgrąža nekreipė nė mažiausio dėmesio. Jų žvilgsnius kaustė kitas reginys.
Ant bažnyčios laiptų sėdėjo keturi žmonės. Vyras, dvi jaunos moterys ir dvylikos ar trylikos metų mergaitė. Visi atrodė kaip sustingę luitai, Gabrielis tokio vaizdo dar nebuvo matęs. Nors kūnai gyvi, tačiau panašūs į sėdinčius lavonus. Panašiai sėdi atkasti žmonių palaikai, kuriuos prieš du tūkstančius metų buvo užpylusi lava ir pelenai: „Tarytum gyvi“. Visi keturi plačiai atmerktomis akimis, atbukusiais žvilgsniais žvelgė į tolumą nieko nematydami – nei susijaudinusios minios, nei kiek toliau stovinčių vaistininko namų. (Kas yra žmogaus žvilgsnis? Vos pastebimas vyzdžio pasikeitimas, suteikiantis tamsesnį ar šviesesnį atspalvį. Tačiau kartu tai sparnuota būtybė, angelas, kurį žmogus pasiunčia pranešti žinią. Tačiau šie angelai su savo žinia skrido pro šalį, prisidengdami sparnais akis.)
Vyras, dar jaunas, siauru veidu ir susivėlusia barzda, vilkėjo ilgą pilką medvilninį surdutą, tokius šiuose kraštuose dėvi protestantų pastoriai. Minkšta šiaudinė skrybėlė buvo nuriedėjusi prie laiptų, kelnių klešnės apačioje virtusios draiskalais. Suplyšę batai, storas dulkių sluoksnis ant veido ir drabužių rodė, kad jis daugelį dienų ėjo pėsčias. Moterys vilkėjo europietiškais drabužiais, kadaise, kaip buvo galima spręsti, gana neblogais. Ta, kuri sėdėjo prisiglaudusi prie pastoriaus, matyt, jo žmona, negalėdama atsispirti alpuliui ar traukuliams, staiga atsilošė ir būtų trenkusis galva į laiptus, jei vyras nebūtų ištiesęs rankos ir ją prilaikęs. Tai buvo pirmas judesys, nors ir koks nevikrus, tarytum išjudinęs sąstingį. Kita moteris, regis, dar labai jauna, net ir tokios būsenos atrodė labai graži. Kad ir koks blyškus ir sulysęs buvo jos veidas, akys švytėjo karštligišku blizgesiu, švelnios praviros lūpos sunkiai gaudė orą. Atrodo, ji kentė didelius skausmus, gal buvo sužeista, gal sužalota, nes kairioji ranka atrodė keistai perkreipta ir kabojo parišta. Pagaliau mažoji mergaitė, liesa kaip žvirblelis, vilkėjo dryžiuotu chalatu, kokius vilki prieglaudų vaikai. Iš po chalato mažoji mėšlungiškai tiesė basas kojas, saugodamasi prie ko nors jomis prisiliesti. „Taip sužeistas žvėrelis, – pagalvojo Gabrielis, – tiesia savo nesveikas letenas.“ Ir iš tikrųjų vargšės mergaitės kojos buvo ištinusios, su juodomis ir mėlynomis kraujosruvomis ir atviromis žaizdomis. Visiškai sveikas ir pilnas jėgų atrodė tik šokėjas su saulėgrąžos žiedu.
Per aikštę prie minios bėgo pagyvenęs vyras, matyt, pašauktas nuo darbo, nes buvo užsirišęs darbinę prijuostę. Stefanas atpažino meistrą Tovmasianą, neseniai remontavusį jų vilą. Tovmasianas didžiuodamasis pasakodavo berniukui, iš smalsumo dažnai besisukiojančiam prie amatininkų, apie savo sūnų Aramą, kuris Zeituno mieste esąs žinomas žmogus, pastorius ir našlaičių prieglaudos direktorius. „Tas žmogus ant laiptų tikriausiai jo sūnus“, – spėjo Stefanas. Senasis Tovmasianas sustojo priešais nelaiminguosius keliauninkus klausiamai iškėlęs rankas.
Pastorius Aramas su didelėmis pastangomis atitraukė žvilgsnį nuo neaprėpiamos tolumos, pašoko su apsimestiniu lengvumu ir pabandė ramiai nusišypsoti, lyg nieko ypatinga nebūtų atsitikę. Atsistojo ir moterys, tačiau abi labai sunkiai, nes vienai buvo sužalota ranka, o kita, pastoriaus žmona, buvo nėščia. Tik mažoji su dryžiuotu chalatu liko sėdėti įtariai spoksodama į savo nelaimės draugus. Šūksnių, dejonių ir klausimų iš pradžių negalėjai suprasti. Bet kai pastorius Aramas apkabino tėvą, akimirką jo savitvarda dingo. Galva nusviro senukui ant peties, jis sukūkčiojo, pasigirdo šiurkštus, kančios kupinas švokštimas. Tai truko ne ilgiau kaip vieną sekundę. Moterys tylėjo. Tačiau per susibūrusią minią tarytum perbėgo elektros smūgis. Žmonės ėmė verkšlenti, kūkčioti, krenkšti. Tik engiamos ir persekiojamos tautos taip greitai persiima skausmu. Kas atsitinka vienam, atsitinka visiems. Čia, priešais Johunoluko bažnyčią, trys šimtai tautos vaikų pajuto kančią, kurios priežasčių dar nežinojo. Net Gabrielis, svetimas, paryžietis, pasaulio pilietis, seniai įveikęs savo kilmės naštą, net ir jis turėjo nuryti sunkų gumulą, kylantį į gerklę. Jis slapčia pažvelgė į Stefaną. Šaudymo čempiono veidas prarado visas spalvas. Žiuljetė būtų išsigandusi ne tik dėl to, kad berniukas toks nublyškęs, bet ir dėl tokios ryškios nesuprantamo siaubo išraiškos jo veide. Ji būtų išsigandusi, kad Stefanas atrodo kaip tikras armėnas.
Tuo tarpu pasirodė daktaras Altuni, jo žmona močiutė Antaram, abu mokytojai, kuriuos pašaukė iš mokyklos, muchtaras Kebusianas ir galų gale Ter Haikazunas, ant savo asiliuko grįžtantis iš kelionės į Bitiasą. Kunigas turkiškai sušuko zaptijui Ali Nazifui keletą žodžių. Niekam iš minios nebuvo galima įeiti į bažnyčią. Kunigas įstūmė tik Tovmasianų šeimą ir mažąją mergaitę pro duris į vidų. Iš paskos įėjo gydytojas ir jo žmona, muchtaras, mokytojai. Gabrielis Bagratianas su sūnumi taip pat įėjo vidun. Lauke, karštoje vidurdienio saulėje liko minia ir šokėjas su saulėgrąža, beje, jis susmuko ant laiptų ir užmigo.
Ter Haikazunas nuvedė iškamuotus keleivius į zakristiją, didelę šviesią patalpą, kurioje stovėjo sofa ir pora bažnyčios suolų. Zakristijoną pasiuntė atnešti vyno ir šilto vandens. Gydytojas ir jo žmona nedelsdami ėmėsi darbo. Pirmiausia apžiūrėjo merginą su sužalota ranka – Iskuhi Tovmasian, pastoriaus seserį. Apžiūrėjo žaizdas ir Sato – mažos našlaitės, kurią pastorius Aramas buvo pasiėmęs iš Zeituno.
Gabrielis Bagratianas stovėjo atokiau kaip pašalinis arba vis dar pašalinis žmogus, nepaleisdamas Stefano rankos, ir klausėsi padrikų klausimų ir padrikų atsakymų. Kad ir koks nenuoseklus ir nesklandus buvo pasakojimas, jis vis dėlto sužinojo liūdną Zeituno miesto ir pastoriaus Aramo šeimos istoriją.
Zeitunas – tai senas, kalnuose įsikūręs miestelis Kilikijos Tauro kalnyno vakarinėje pusėje. Jo gyventojai iš seno buvo beveik vieni armėnai kaip ir kaimuose prie Musa Dago. Zeitunas – nemažas miestelis su trisdešimčia tūkstančių gyventojų, todėl turkų valdžia ten laikė didelį skaičių zaptijų, kariuomenės, karininkų ir valdininkų su šeimomis kaip ir kitose vietose, kur reikia išlaikyti atsvarą ne turkų tautybės žmonėms ir juos kontroliuoti. Tai pasaulyje paplitusi taktika tose imperijose, kuriose vadinamoji titulinė nacija viešpatauja virš kitų tautinių mažumų. Turkijoje šis viešpatavimas buvo ypač ryškus, kadangi osmanai, didžiuodamiesi savo privilegijomis prieš kitas bendruomenes, neturėjo prieš jas net kiekybinio pranašumo. Tik tokie žmonės kaip Gabrielis Bagratianas, gyvenantys Paryžiuje ir kitose sostinėse, idealizmo apsvaiginti, iki pat šio pavasario galėjo tikėti, kad po jaunaturkių vėliava įmanoma sutaikyti prieštaravimus, pašalinti kruviną neapykantą, nutiesti kelius teisingumui. Gabrielis pažinojo nemažai advokatų ir žurnalistų, kurie per revoliuciją spėjo iškilti į valdžią. Kai buvo rengiamas sąmokslas, jis su jais kiauras naktis sėdėdavo Monmartro kavinėse, diskutuodavo iki paryčių. Turkai ir armėnai tada negailėjo vieni kitiems amžinos ištikimybės pažadų, kalbėjo apie mesianistinį tautų vaidmenį. Dėl šios atsinaujinančios tėvynės (su kuria jį mažai kas siejo) jis, jau vedęs, įstojo į Karo akademiją ir išėjo į frontą, nors daugumai anų turkų patriotų net į galvą neatėjo tai padaryti. O dabar? Jis mintyse vis dar matė jų veidus, dar neišblėsusi prisiminimų šiluma jame maišėsi su nuostaba: „Kaip? Mano senieji draugai dabar tapo mirtinais priešais?“
Įvykiai Zeitune – žiaurus atsakymas į šį klausimą. Įsivaizduokite aukštą tarpeklių išraižytą uolą, kurios viršūnę vainikuoja rūsti citadelė, o ant uolos lyg bičių korys prilipęs senas miestas. Atšiauri, išdidi piramidė su viena virš kitos kylančiomis gatvelėmis ir skersgatviais, kurie tik apačioje jungiasi su naujesnėmis miesto gatvėmis, pereinančiomis į lygumą. Zeitunas nuo seno buvo