Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel
Читать онлайн книгу.
mirti jiems nebuvo lemta. Vos artilerija paleido keturis netaiklius šūvius į apgriuvusį pastatą, kažkokia paslaptinga jėga staiga nutraukė ugnį. Gal tokį neregėtą žmoniškumą paskatino tai, jog tarp maištautojų buvo keletas musulmonų? Kad ir kas buvo planuojama, juokingai atrodančios milžiniškos karinės pajėgos, išdėstytos priešais saujelę dezertyrų ir moterų garbės gynėjų, nuo to momento nieko neveikė. Kareiviai dykinėjo, valgė įprastinį kareivišką maistą, girdė arklius, rūkė, lošė kortomis. Zeituno gyventojai iš šios apgaulingos ramybės laukė ypatingos klastos ir nelaimių. Apimti mirtinos baimės jie siuntė delegaciją pas kaimakamą prašydami, kad narsūs turkų kariai juos kuo greičiau išvaduotų iš prakeiktų maištininkų. Miesto gyventojai neturį su jais nieko bendra. Jei bent vienas iš tų nusikaltėlių atbėgtų į miestą, jie be gailesčio išduotų jį vyresnybei. Kaimakamas gailiai dejavo, kad miestiečiai per vėlai atėję į protą: nuo šiol viską sprendžia karinė vadovybė. Jo valdžia dabar nieko nereiškia, jis džiaugiasi, kad jo apskritai dar nenušalino. Pasiuntiniai maldavo, kad jis imtųsi tarpininkauti tarp miestiečių ir jo ekscelencijos Alepo vali Dželalo Bėjaus. Jei kas gali visų labui išnarplioti šią painiavą, tai tik jis, garbingas ir geraširdis vyras. Kaimakamas susiraukė. Jis galįs tik patarti neminėti Dželalo Bėjaus vardo. Mutesarifas turi ryšių visai kituose sluoksniuose. O Alepo vali esąs žuvęs žmogus. Štai kas atsitinka, kai rodai per daug gerumo armėnų bendruomenei. Tą ir jis asmeniškai patyręs.
Vieną saulėtą kovo rytą mieste pasklido siaubingas gandas: apsuptieji maištininkai naktį, palikę du mirusius, kurių buvo neįmanoma atpažinti, paspruko ir pasislėpė kalnuose. Kas iš Zeituno gyventojų netikėjo stebuklais, negalėjo suprasti: kaip šimtas apdriskusių, kaipmat į akis krintančių žmonių galėjo be pėdsakų prasibrauti pro daugiau kaip keturių tūkstančių reguliariosios kariuomenės kareivių apsuptį? Kas taip klausė, žinojo, ką tai gali reikšti. Tai, ko žmonės labiausiai bijojo, prasidėjo tą pat dieną, vidurdienį. Karo komendantas ir kaimakamas apkaltino visus Zeituno gyventojus, kad jie padėję bėgliams pasprukti. Zeituno žmonės – valstybės išdavikai – kažkokiomis velniškomis gudrybėmis pravedė apsuptuosius pro saldžiai miegančių kareivių žiedą, pro sargybos postus ir leido jiems pabėgti. Sužinojęs apie šį nusikaltimą, iš Marašo savo vežimu atskubėjo pats mutesarifas. Šaukliai su būgnais vaikščiojo po miestą, visur girdėjosi duslus tarškesys. Paskui juos ėjo kurjeriai, kviesdami seniūnus ir visus žymesnius Zeituno žmones į „pasitarimą su mutesarifu ir komendantu dėl susidariusios padėties“. Pašauktieji, penkios dešimtys gerbiamiausių miesto žmonių – gydytojų, mokytojų, kunigų, pirklių, verslininkų – nedelsdami atėjo į paskirtą vietą, dauguma su darbo drabužiais. Tik nedaugelis, blogų nuojautų paskatinti, pasiėmė ir pinigų. Pasitarimas buvo toks, kad šiuos senyvus gerbiamus žmones karininkai šiurkščiai suvarė į kareivinių kiemą ir suskaičiavo tarytum galvijus. Jų klastingiems darbeliams atėjęs galas, pasakė jiems. Dar šiandien prasidėsiąs jų „perkeldinimas“ keliu per Marašą ir Alepą į Mesopotamijos dykumą Deir es Zorą. Vyrai tylėdami žvelgė į vienas kitą, nieko neištiko priepuolis, niekas neverkė. Prieš pusvalandį jie buvo gerbiami, puikiomis savybėmis pasižymį vyrai, o dabar virto gyvais žemės luitais, pilkais, neturinčiais jokios valios. Naujasis muchtaras, jų derybininkas, drebančiu balsu paprašė tik vieno: dėl gailestingojo Dievo malonės neliesti šeimų, palikti jas ramiai gyventi Zeitune. Tada jie klusniai priimsią likimo skirtą bausmę. Atsakymas buvo žiaurus, pilnas patyčios: ne, jokiu būdu! Juk mes pakankamai gerai pažįstame armėnus. Niekas neketina atskirti garbingų šeimos tėvų nuo mylinčių ir mylimų giminaičių. Patys privalo raštu nurodyti savo šeimoms, kad pasirengtų žygiui rytoj, dvi valandos po saulės patekėjimo, kad pasiimtų mantą. Žmonos, sūnūs, dukterys, vaikai, dideli ir maži. Iš Stambulo atėjęs įsakymas perkelti visus gyventojus armėnus, net ir žindomus kūdikius. Taigi Zeituno daugiau nebus, nuo dabar jis vadinasi Sultanijė. Neliks nė prisiminimo apie miestą, kuris išdrįso pasipriešinti didvyriškai osmanų tautai.
Kitą dieną nustatytą valandą iš tikrųjų pajudėjo pirmoji liūdna eisena, pradėdama vieną baisiausių tragedijų, kokios istoriniais laikais buvo ištikusios žemės žmonių tautas. Ištremtuosius lydėjo kariškiai, ir čia staiga paaiškėjo, jog galingi kariuomenės būriai, neva pašaukti bėgliams apsupti, turėjo kitą klastingą tikslą. Kiekvieną rytą kartojosi tas pat širdį draskantis spektaklis. Po penkiasdešimties kilmingiausių šeimų buvo ištremta šimtas mažiau kilmingų, juo nereikšmingesnė buvo tremiamųjų socialinė padėtis ir juo mažesnis turtas, juo didesni būriai buvo varomi į tremtį.
Žinoma, ir Europos frontuose didžiulėse užnugario srityse būdavo iškeldinami ištisi kaimai ir miestai, bet kad ir koks sunkus būtų evakuotųjų likimas, jo negalima nė lyginti su tuo, ką turėjo kęsti Zeituno gyventojai. Karo metu evakuojamus žmones iškeldindavo iš mirties zonos, kad apsaugotų jų gyvybes. Net ir svetimame krašte jais būdavo rūpinamasi. Jie neprarasdavo vilties po kiek laiko sugrįžti į namus. Armėnai neturėjo jokios apsaugos, jokios pagalbos, jokios vilties. Jie pakliuvo į nagus ne priešams, kurie dėl abipusių interesų turėtų paisyti tarptautinės teisės normų. Jie pakliuvo į nagus daug baisesniam ir niekieno nevaržomam priešui – savo valstybei.
Daugeliui sunku net pakeisti gyvenamąją vietą. Gimtinėje visada lieka dalis tavo gyvenimo. Daugeliui sunku ryžtis persikelti iš gimtojo miesto į kitą, tėvynę iškeisti į kitą šalį. Juk net recidyvistui sunkus kelias į kalėjimą. Bet ir nusikaltėlį gina įstatymai. O ką reiškia neturėti net tokių teisių kaip nusikaltėlis? Būti per kelias dienas išvarytam iš savo namų, nuo savo darbo, nuo visko, ką sukūrei per ilgus darbo metus! Be jokios pagalbos vilktis Azijos vieškeliais, tūkstančius mylių dulkėtų, akmenuotų, pelkėtų kelių prieš akis! Žinoti, kad niekada negausi žmogui tinkamos nakvynės, nevalgysi ir negersi prie žmoniško stalo. Bet tai dar ne viskas. Jie neturėjo net tokios nelaisvės, kokią turi kalinys! Jie buvo pasmerkti, išstumti už įstatymo ribų, juos bet kas galėjo žudyti nebaudžiamas. Sugrūsti į slenkančią pasmerktųjų minią, keliaujančią koncentracijos stovyklą, kurioje be leidimo negalima atlikti net gamtos reikalų. Kas išdrįstų pasakyti, kad gali išmatuoti skausmą, kurį Zeituno žmonės patyrė tą ilgą savaitę – tarp pirmosios ir paskutiniosios ištremtųjų kolonos? Net jaunas vyras pastorius Aramas Tovmasianas, kurio perspektyvos buvo geresnės, nes jis buvo gimęs ne Zeitune, per septynias dienas tapo panašus į šešėlį.
Pastorius Aramas – žmonės jį dažniausiai vadindavo tik vardu – jau daugiau kaip metus dirbo Zeitune protestantų parapijos pastoriumi ir vadovavo dideliems našlaičių namams. Amerikos misionieriams Maraše Aramas buvo mylimiausias mokinys, į jį dėta daug vilčių, todėl jam, dar neturinčiam trisdešimties metų, pavedė vadovauti prieglaudai, skyrė trejų metų stipendiją baigti studijas Ženevoje. Todėl jis sklandžiai kalbėjo prancūziškai ir visai neblogai vokiškai bei angliškai. Marašo amerikiečių misijų tėvų įsteigti našlaičių namai buvo vienas puikiausių sumanymų, kuriuos jie įgyvendino per penkiasdešimt savo kultūrinės veiklos metų. Didelėse, šviesiose salėse apgyvendinta daugiau kaip šimtas vaikų. Šalia pastatyta mokykla priimdavo ir kitus miesto vaikus. Našlaičių namams priklausė nedidelis ūkis, taigi ožkų pienu, daržovėmis ir kitais maisto produktais namai apsirūpindavo savo jėgomis. Našlaičių namų vadovybė turėjo rūpintis ne tik pedagoginiu auklėjimu, bet ir išmanyti ūkio reikalus. Pastorius Aramas, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, susižavėjo galimybe veikti savarankiškai ir su įkvėpimu griebėsi darbo. Puikiai darbuodamasis praleidęs metus, jis puoselėjo dar ambicingesnius planus. Praėjusių metų pavasarį, prieš pradėdamas vadovauti, vedė Hovsaną, kurią seniai mylėjo. Ji buvo mergaitė iš Marašo, pirmosios kartos misionierių pastoriaus duktė. Dauguma armėnių yra trapios ir greičiau nedidelio ūgio, o Hovsana buvo aukšta ir kiek pilnoka mergina. Ji judėjo lėtai, kalbėjo nedaug, dažnai atrodydavo abejinga savo aplinkai. Bet Iskuhi kartą pareiškė broliui, kad Hovsana ne visada tokia romi, ji kartais gali būti užsispyrusi ir net kiek kerštinga. Ši juokais pasakyta charakteristika, matyt, buvo neteisinga, nes kokia kieto būdo moteris