Nematoma gija. Laura Schroff
Читать онлайн книгу.
Brodvėjaus gatve nuėjome iki pat Penkiasdešimt šeštosios kampo, kur ir susitikome. Atsidariau rankinę ir padaviau Morisui savo vizitinę kortelę.
„Klausyk, jeigu kada nors būsi alkanas, prašau man paskambinti. Aš parūpinsiu tau maisto.“
Morisas paėmė kortelę, apžiūrėjo ir įsikišo į kišenę.
„Ačiū jums už vakarienę ir ledus, – pasakė. – Puikiai praleidau laiką.“
„Ir aš“, – patikinau. Tada jis nuėjo į vieną pusę, o aš į kitą.
Svarsčiau, ar dar kada nors jį pamatysiu. Labai didelė tikimybė, kad mudu nebesusitiksime. Tada dar nežinojau, kaip vargingai gyvena Morisas, kaip skurdžiai verčiasi jo šeima. Jeigu būčiau žinojusi, tikriausiai nebūčiau leidusi jam nueiti. Man regis, būčiau jį apsikabinusi ir niekada nepaleidusi.
Bet tada aš nuėjau, o kai atsisukau dar kartą pasižiūrėti į Morisą Brodvėjaus šurmulyje, jis jau buvo pranykęs, vėl nematomas. Turėjau susitaikyti su tuo, kad jis galbūt pradingo iš mano gyvenimo visiems laikams ir keista mūsų draugystė pasibaigė vos tik prasidėjusi.
Tačiau tada aš tikėjau ir vis dar tikiu, jog visatoje yra kažkas, kas suveda žmones, kuriems reikia vienam kito. Yra kažkas, kas padeda visiškai skirtingiems žmonėms kažkaip užmegzti ryšį. Galbūt tas kažkas ir neduoda mums ramybės, verčia mus ištiesti pagalbos ranką tiems, kuriems manome galintys padėti. Galbūt mano pačios praeitis privertė mane tądien atsigręžti ir susipažinti su Morisu. Ir galbūt – tik galbūt – nematoma likimo gija vėl mus kada nors suves.
Pakeliui namo mane pradėjo graužti sąžinė, jog Morisui daviau savo vizitinę kortelę, bet pinigų, kad galėtų paskambinti, nedaviau. Anuomet dar nebuvo mobiliųjų, labai abejojau, jog namuose jie turi telefoną. Jeigu jis norės su manim susisiekti, turės pasinaudoti mokamu taksofonu, vadinasi, jam vėl teks gatvėje prašyti išmaldos.
Na, galiausiai visa tai pasirodė nesvarbu.
Nes pakeliui namo Morisas išmetė mano vizitinę į šiukšliadėžę.
3. Viena gera proga
Kitą dieną darbe niekaip negalėjau liautis galvojusi apie Morisą. Apie mudviejų vakarienę papasakojau savo viršininkei ir draugei Valerijai, bendradarbiams Polui ir Lujui pasigyriau, kokį nuostabų berniūkštį sutikau. Jų reakcija buvo vienoda: „Kaip puiku“, „Kaip tau pasisekė“, „Padarei gerą darbą“. Panašu, kad tądien jiems mano pasakojimas nepadarė didesnio įspūdžio.
Žinoma, reklamos versle mes visi užsirausę darbais. Kai susipažinau su Morisu, man buvo pavesta įkalbėti finansines įmones reklamuotis mūsų laikraštyje. Praleidau marias laiko skambinėdama savo pažįstamiems investicinėje įmonėje Drexel Burnham Lambert, įkalbinėdama juos paskelbti mūsų laikraštyje apie įmonės siūlomas akcijas. Tokie skelbimai nuobodūs, pilni sauso teksto ir skaičių, be nuotraukų ir prašmatnybių. Tačiau mums tokie užsakymai prilygo Pikaso šedevrams – tai buvo ištisi puslapiai taip trokštamų komisinių.
Man labiausiai pasisekė su American Express. Jų reklamos skyrius svarstė galimybę reklamuotis mūsų laikraštyje, tik abejojo, ar mes sugebėsime suteikti tokios kokybės paslaugas, kokių jie tikisi. Sugaišau ištisus mėnesius jiems pataikaudama ir įkalbinėdama. Supratau, kad toks prestižinis užsakymas būtų itin reikšmingas laikraščiui ir ganėtinai svarbus man pačiai. Bendravau su dviem impozantiškomis nepalenkiamomis moterimis. Buvome susitikusios nesuskaičiuojamą daugybę kartų, tačiau aš nemačiau pažangos. Bet kartą, vieną popietę, kai dirbau prie savo stalo, viena iš jų paskambino: American Express nori užsisakyti du puslapius reklamos. Jeigu jiems patiks pats skelbimas ir jo vieta laikraštyje, neabejojau, jog galiausiai užsakymų bus ir daugiau. Taip ir nutiko – jie užsisakė kone šimtą puslapių. Man tai buvo milžiniškas pasiekimas ir pasididžiavimo akimirka. Taigi tada, kai susipažinau su Morisu, aš mėgavausi savo karjeros viršūne laikraštyje USA Today.
Tačiau kelias iki to nebuvo lengvas.
Baigusi mokyklą Hantington Steišene, nedideliame savo vaikystės miestelyje Long Ailando saloje, svajojau apie darbą, kuriam nereikia koledžo diplomo. Visa širdimi troškau tapti stiuardese. Mokykloje man sekėsi tikrai prastai, norėjau tik vieno: ištrūkti iš namų pamatyti pasaulio. Nusprendžiau, kad tinkamiausias būdas tai pasiekti yra įsidarbinti kokioje nors oro linijų bendrovėje.
Bet pirmiausia susiradau sekretorės darbą vienoje draudimo kompanijoje. Dirbau pas tris mielus seniokus trumparankoviais marškiniais ir plačiais kaklaraiščiais. Turėjau spausdinti laiškus, užrašyti jų diktuojamus tekstus, atsakyti į telefono skambučius. Kadangi man trūko tokio darbo įgūdžių, nusprendžiau lankyti sekretorių mokyklą, ir ten, klegančių būsimųjų sekretorių būryje, susipažinau su moterimi, dirbančia Icelandic oro linijose.
Ji man pasakė, kad jie kaip tik dabar ieško naujų biuro darbuotojų. Žinoma, tai nebuvo mano svajonių darbas – juk tektų sėdėti prie stalo, o ne sklandyti debesyse – bet vis tiek pradžia. Pasiskambinau ir susitariau, kada galėsiu laikyti spausdinimo egzaminą. Treniravausi dieną naktį. Laikiau egzaminą susikaupusi, tad išėjau rami, jog per minutę nepriekaištingai išpyškinau šešiasdešimt žodžių.
Tačiau egzamino neišlaikiau.
Apimta siaubo sugrįžau pas administratorę ir paprašiau – nors ne, greičiau jau maldavau, kad leistų man apeiti kvartalą, sugrįžti ir vėl pamėginti laikyti egzaminą. „Prašau, labai prašau, aš per daug susijaudinau. Tikrai neparodžiau, ką iš tiesų moku.“ Administratorė manęs pasigailėjo – išleido pasivaikščioti, o grįžusi aš giliai įkvėpiau ir vėl sėdau prie spausdinimo mašinėlės nusiteikusi įrodyti, jog moku rinkti tekstą.
Man ir vėl nepavyko.
Dabar jau administratorei manęs išties pagailo. Neišlaikiusi dviejų testų gavau progą nuoširdžiai su ja pasikalbėti, apeiti formalumus ir parodyti, kokia esu iš tikrųjų: silpna, bet ryžtinga, gal kiek paika, bet išradinga. O tai, kaip vėliau sužinojau, ir yra mano stiprybė. Administratorė nusprendė, kad aš jai patinku, todėl pasiūlė priimti mane registratore.
Paskutinį kartą važiuodama į darbą draudimo kompanijoje, vairuodama savo mylimą smėlio spalvos 1964 metų folksvageną jaučiausi taip, tarsi kaip tik dabar, sulaukus devyniolikos, mano gyvenimas tik prasideda. Pralenkiau automobilį, kuriuo važiavo dvi vienuolės, ir jos man palaimingai nusišypsojo. Pasistengiau atsakyti tuo pačiu. O tada pasakiau: „Iki pasimatymo, mergaitės“, – ir spustelėjau akceleratorių. Persirikiuodama į antrą eismo juostą nesuvaldžiau automobilio – įlėkiau į kažkokią duobę tarp juostų ir mano folksvagenas net pašoko. Paleidau iš rankų vairą ir mašina ėmė skrieti link metalinės skiriamosios tvorelės. Siaubingai išsigandusi čiupau vairą ir staigiai pasukau į dešinę. Folksvagenas apsisuko tris kartus, apsivertė ir nusileido ant stogo šalikelėje.
Stojo spengianti tyla. Aplinkui mėtėsi stiklo šukės. Gulėjau ant stogo automobilio viduje ir spoksojau į sėdynes. Pasižiūrėjusi į kairę išvydau jas, tas dvi vienuoles – jos buvo sunerimusiais veidais. Pamatęs avariją sustojo ir kažkoks verslininkas. Ant šukių jis paklojo savo švarką ir ištraukė mane per langą. Vienuolės mėgino mane nuraminti, nes pradėjau isteriškai verkti.
Greitosios pagalbos medikai nuvežė mane į ligoninę, ten sužinojau, kad lengvai atsipirkau: mėlynėmis paakiuose ir prarėktu balsu. Išsisukau be menkiausio įbrėžimo. Akimis ieškojau vienuolių, bet jų nepamačiau. Gal jos buvo mano angelai sargai ir apsaugojo nuo rimtų sužeidimų. O gal Dievas man turėjo kitų planų.
Oro linijų Icelandic biuras buvo ant Penkiasdešimtosios ir Penktosios gatvių kampo, pačiame Manhatano centre. Kitapus gatvės – Šv. Patriko katedra, už šimto metrų – prekybos centras Saks Fifth Avenue, už kampo – garsusis GE Building dangoraižis – jaučiausi