Nematoma gija. Laura Schroff
Читать онлайн книгу.
penktadienio vakarą išskristi į Romą, šeštadienį apsipirkti Trasteverės rajone ir sekmadienio vakarą grįžti į Niujorką. O kartą gavau bilietus į Kicbiūhelį Austrijoje pirmyn ir atgal bei šešias nakvynes prašmatniame kalnų namelyje vos už penkiasdešimt septynis dolerius! Tad nieko nuostabaus, jog likau ten dirbti net penkerius metus.
Tačiau po kurio laiko užsimaniau išmėginti dar ką nors – tai, ką mačiau darant kitus, todėl nusprendžiau, kad man sektųsi pardavinėti. Gal mano pašaukimas ir yra kalbinti žmones, įgyti jų pasitikėjimą, pataikauti jiems per pietus, priversti juos į situaciją pažvelgti iš savo perspektyvos. Visa bėda, kad Icelandic oro linijų bendrovėje pardavėjais dirbo vieni vyrai – žinoma, išskyrus Gudruną.
Gudruna buvo įspūdinga gražuolė skandinavė, simboliškai vienintelė moteris, biure dirbanti pardavimo srityje. Gana greitai suvokiau, jog jos vietos niekada neužimsiu. Taip, aš žavi, savotiškai įtaigi ir, žinoma, visai patraukli, energinga brunetė. Bet Gudruna – aukšta įspūdingo grožio blondinė, ko gero, kokia nors mitinė šiaurės šalių deivė. Supratau, kad savo karjeros viršūnę šioje bendrovėje aš jau pasiekiau, o jeigu noriu imtis pardavimo, turiu pasiieškoti kitos darbovietės. Užsibrėžiau tikslą susirasti tokį darbą ir daviau sau šešis mėnesius.
O tada pamačiau skelbimą dienraštyje New York Times: „Parduokite reklamos plotą dukart per savaitę leidžiamame kelionių leidinyje.“ Neturėjau nė iš tolo panašios patirties, nieko neišmaniau apie reklamą, bet vis tiek paskambinau ir susitariau dėl pokalbio. Jo išvakarėse nusprendžiau pasigaminti vakarienę, išsitrinkti ir išsidžiovinti plaukus, nusilakuoti nagus ir gerai išsimiegoti, ryte iš namų išsikrapštyti kuo anksčiau ir į Travel Agent redakciją atvykti penkiolika minučių iki sutarto laiko. Tačiau planuok neplanavęs, vis tiek išeina kaip visada… Pjaustydama šparagus vos nenusipjoviau kairio rodomojo piršto galiuko.
Kraujas pasipylė upeliais. Laimei, gretimame name gyveno mano gera draugė Kimė, todėl apsivyniojau pirštą rankšluosčiu ir nulėkiau pas ją. Kimė nuvežė mane į ligoninės priimamąjį, ten mudvi prasėdėjome keturias valandas, nes pirmiausia priėmė žmones su tikrai rimtomis traumomis: šautinėmis žaizdomis, prakiurdytomis žarnomis, galvos sumušimais – daug sunkesnėmis nei mano menkutė virtuvinė nesėkmė. Galiausiai atėjo mano eilė. Gydytojas sušvirkštė į pirštą novokaino injekciją ir išsitraukė chirurginę adatą. Pradėjau taip garsiai rėkti, kad jam teko į pagalbą pasikviesti slaugę, paskui dar vieną, tada trise jie stengėsi mane nuraminti, kol galų gale pirštas pasipuošė aštuoniais dygsniais. Ką aš galiu pasakyti? Nuo vaikystės paniškai bijau adatų.
Vidurnaktį grįžau namo ir iškart kritau į lovą. Nieko nevalgiau, nesusitvarkiau plaukų, nenusilakavau nagų. Kitą dieną anksti ryte pašokau iš lovos, susirišau plaukus į uodegą ir išlėkiau į pokalbį Vakarų keturiasdešimt šeštojoje gatvėje. Kažkaip sugebėjau atsidurti ten po septynių penkiolika, kaip ir planavau. Su manimi kalbėtis turėjęs vyrukas, Deividas, atėjo į laukiamąjį, apžiūrėjo mano sutvarstytą pirštą ir paklausė, kas nutiko.
„Ai, vakar įsipjoviau pirštą.“
„Tikiuosi, nieko rimto.“
„Ne, ne, nėra jau taip blogai.“
„Ar prireikė siūti?“
„Taip, sukabino aštuoniais dygsniais.“
„Aštuoniais? – nustebo Deividas. – Dieve šventas, jūs turbūt kone nusipjovėte pirštą. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Žinote, šiame itin konkurencingame versle punktualumas labai svarbu. Jums vakar susiuvo žaizdą, tačiau šiandien vis tiek atvykote penkiolika minučių anksčiau. Įspūdinga.“
Sakyčiau, pokalbio pradžia visai nebloga.
Deividas nusivedė mane į kabinetą prie savo stalo, paėmė mano gyvenimo aprašymą ir permetęs akimis susiraukė.
„Neturite jokios patirties pardavimo srityje, – pareiškė. – Ir reklamos srityje jokios. Koledžo taip pat nesate baigusi.“
Tikėjausi tai išgirsti, todėl atsakymą buvau paruošusi iš anksto.
„Paklausykite, – tariau jam. – Žinau, kad nedaug teturiu patirties. Bet galiu jums pasakyti štai ką. Jeigu manote, kad jūs daug dirbate, stebėkite mane ir pamatysite: aš dirbsiu dvigubai daugiau. O jei mane pasamdysite, galiu pažadėti tik viena: jums niekada neteks to gailėtis. – Pabaigai dar pridėjau lemiamą argumentą: – Deividai, gyvenime aš neieškau daug progų. Ieškau tik vienos vienintelės.“
Po trijų dienų Deividas priėmė mane į darbą. Kartais tereikia vienos geros progos.
Kai susipažinau su Morisu, jau seniai buvau atsikračiusi to nesaugumo jausmo, kuris persekiojo dėl to, kad nebaigiau koledžo. Niekada niekam nemelavau apie savo išsilavinimą („Ne, koledže nestudijavau“, – prisipažindavau prieš nukreipdama pokalbį kita linkme), bet apie 1986 metus ši nesmagi tiesa virto savotišku nuopelnu. Buvau tarsi vargšė pelenė, radusi sau vietą po saule.
Turėjau pilną spintą stilingų, dizainerių kurtų suknelių, o garaže – sidabro spalvos Chrysler LeBaron. Už tris šimtus dolerių įsigijau nuostabų odinį Ghurka prekės ženklo portfelį ir prie jo derantį darbo kalendorių. Savo jaukų butą apstačiau naujais baldais, kartkartėmis pasimerkdavau šviežiai skintų gėlių, ir visa tai, kas devintajame dešimtmetyje Manhatane rodė, kaip žmogui sekasi, tie visi materialūs turtai padėjo man jaustis tikrai laimingai.
Tačiau patenkinta nesijaučiau. Giliai širdyje vis kirbėjo mintis, kad kažko dar trūksta. Laikiausi įsikibusi vienos svajonės – sėkmingos karjeros – ir daugiau apie nieką negalvojau. Darbas man patiko, dirbau atsidavusi visa širdimi, tačiau jam aukojau tiek laiko, kad net neturėjau kada pagalvoti, ko man dar trūksta. Buvo beveik neįmanoma atitraukti manęs nuo darbo.
Tik po susitikimo su Morisu kelias dienas vaikščiojau kaip nesava. Skambinau, kam reikia, ėjau į susitikimus, bet vis susigriebdavau galvojanti apie jį. Norėjau daugiau sužinoti apie Morisą, o pirmiausia – kodėl jis gatvėje elgetauja.
Nusprendžiau nelaukti, kol Morisas man paskambins.
Pasiryžau pati jį susirasti.
4. Gimtadienio dovana
Tos pačios savaitės, kai vakarieniavau su Morisu, ketvirtadienį, po ilgos darbo dienos nuėjau prie to paties kampo, kur mudu susitikome pirmą kartą.
Iš pradžių jo nepamačiau – buvo maždaug pusė aštuonių, spūstys gatvėse retėjo, bet šaligatviais dar plūdo minios žmonių. Vis dėlto gerai įsižiūrėjusi pamačiau jį toje pat vietoje, kur išsiskyrėme. Morisas vilkėjo tą patį nutriušusį vyšninės spalvos treningą, avėjo tuos pačius purvinus sportbačius. Pamatęs, kad ateinu, nusišypsojo. Bet šįkart šypsena nedingo taip greitai kaip anuomet.
„Labas, Morisai“, – pasisveikinau.
„Labas, panele Laura.“
Toks formalumas mane nustebino. Matyt, kažkas šiomis dienomis jį pamokė mandagumo.
„Kaip laikaisi, Morisai? Ar tu alkanas?“
„Mirštu iš bado.“
Ir vėl nuėjome į McDonald’s. Jis ir vėl užsisakė to paties – didįjį mėsainį, bulvyčių, šokoladinį kokteilį. Ir aš paėmiau to paties. Šįkart Morisas taip neskubėjo valgyti. Paprašiau jo papasakoti apie savo šeimą.
Jis paaiškino socialiniame būste gyvenantis su mama Darčela, močiute Roza ir sesėmis Seleste ir Latoja. Berniukas sakė tiesą, tik vėliau sužinojau, jog ne visą. Anksčiau Morisas nepasakodavo visų savo gyvenimo smulkmenų, ypač liūdnųjų. Tada man atrodė, kad jis jų gėdijasi. Arba nenori manęs išgąsdinti. Jeigu būtų ieškojęs užuojautos, būtų užtekę papasakoti porą baisesnių savo gyvenimo