Melo žmonės. Morgan Scott Peck
Читать онлайн книгу.
visiškai netinkantys drabužiai buvo sunkiai nusakomi. Kiek per ilgi, neplauti plaukai krito jam ant akių, dėl to jo veidą buvo sunku įžiūrėti, ypač kai dar ir žvilgsnis buvo įsmeigtas į grindis. Paspaudžiau jo suglebusią plaštaką ir mostu pakviečiau sėstis.
– Aš – daktaras Pekas, Bobi, – tariau. – Būsiu tavo gydytojas. Kaip jautiesi?
Netardamas nė žodžio Bobis spoksojo į grindis.
– Ar naktį gerai miegojai? – paklausiau.
– Gal gerai, – sumurmėjo Bobis. Jis pradėjo krapštyti kažkokią žaizdelę ant plaštakos. Pastebėjau, kad ant abiejų dilbių ir plaštakų tokių žaizdelių buvo daugybė.
– Ar tau čia baisu?
Tyla. Bobis jau buvo gana smarkiai prakrapštęs žaizdą. Mintyse susiraukiau matydamas, kaip jis žaloja savo kūną.
– Beveik visi nervinasi pirmą kartą patekę į ligoninę, – pasakiau, – bet pamatysi, kad nieko tau čia nenutiks. Papasakok, kaip čia atsiradai.
– Mane atvežė tėvai.
– Kodėl?
– Nes pavogiau automobilį, o policijoje sakė, kad man reikia čia atvažiuoti.
– Policija tau turbūt neliepė važiuoti į ligoninę, – pasitikslinau. – Jie tik pasiūlė apsilankyti pas gydytoją. O vakar vakare tave apžiūrėjusiam gydytojui pasirodė, kad tavo būklė tokia rimta, jog geriau likti ligoninėje. Kaip sugalvojai pavogti tą automobilį?
– Nežinau.
– Pavogti automobilį ne taip jau paprasta, ypač jei esi vienas, nemoki vairuoti ir net neturi vairuotojo pažymėjimo. Turbūt taip pasielgei dėl kažkokios labai svarbios priežasties. Ar galėtum pasakyti, kodėl?
Jokio atsakymo. Tiesą sakant, nieko ir nesitikėjau. Į bėdą pakliuvę penkiolikmečiai vaikinai, pirmą kartą bendraujantys su psichiatru, paprastai nebūna labai šnekūs, ypač jei jie dar apimti depresijos. Bobis aiškiai buvo paskendęs gilioje depresijoje. Kol bendravome, man pavyko keletą kartų pažvelgti jam į akis, kai jis užsimiršęs pakėlė žvilgsnį nuo grindų. Tai buvo bukas, negyvas žvilgsnis. Nei akyse, nei lūpose nebuvo nė lašo gyvybės. Tokias veido išraiškas buvau matęs filmuose apie koncentracijų stovyklų siaubą išgyvenusius kalinius arba apie išsigelbėjusius iš gamtos stichijų, kai jie suvokia, kad namai sugriauti, o šeima žuvusi: apkvaitęs, apatiškas ir beviltiškas žvilgsnis.
– Ar tau liūdna? – paklausiau.
– Nežinau.
„Turbūt kad nežino“, – pagalvojau. Vos įžengę į paauglystę vaikai tik mokosi suvokti savo jausmus. Kuo stipresni jausmai, tuo labiau jie trikdo ir tuo sunkiau juos apibūdinti.
– Man atrodo, kad tau tikrai yra dėl ko liūdėti, – tariau. – Žinau, kad praeitą vasarą nusižudė tavo brolis Stiuartas. Ar buvote artimi?
– Taip.
– Papasakok, ką veikdavote.
– Kad nėra ką pasakoti.
– Jo mirtis tave turbūt labai nuliūdino ir sutrikdė, – pasakiau.
Bobis nieko neatsakė. Gal tik kiek intensyviau ėmė krapštyti vieną iš daugybės žaizdų ant dilbio. Matėsi, kad per šį pirmą mudviejų susitikimą jam dar per anksti kalbėti apie brolio savižudybę. Nutariau apie tai kol kas neklausinėti.
– O tavo tėvai? – paklausiau. – Ką galėtum apie juos papasakoti?
– Jie manimi rūpinasi.
– Labai gerai. O kaip rūpinasi?
– Vežioja mane į skautų stovyklas.
– Tai puiku, – pasakiau. – Juk tėvai taip ir turi elgtis, jei tik turi galimybę. Ar gerai su jais sutari?
– Gerai.
– Nesipykstate?
– Kartais su jais elgiuosi bjauriai.
– Pavyzdžiui, kaip?
– Juos skaudinu.
– Kaip skaudini, Bobi? – klausinėjau toliau.
– Pavyzdžiui, įskaudinau, kai pavogiau automobilį, – atsiliepė Bobis, o jo balse išgirdau ne pasididžiavimą savo poelgiu, bet juodą neviltį ir didžiulį nuovargį.
– Kaip manai, gal automobilį ir pavogei tam, kad juos įskaudintum?
– Ne.
– Man irgi atrodo, kad nenorėjai jų skaudinti. Ar gali prisiminti, kaip dar esi įskaudinęs tėvus?
Bobis neatsakė. Užsitęsus tylai tariau:
– Na, tai?
– Tiesiog žinau, kad juos įskaudinau.
– Bet iš kur žinai? – klausinėjau.
– Nežinau.
– Ar jie tave baudžia?
– Ne, jie elgiasi gerai.
– Tai kodėl manai, kad juos skaudini?
– Jie ant manęs šaukia.
– Štai kaip. O už ką, pavyzdžiui, jie pradeda šaukti?
– Nežinau.
Dabar Bobis įnirtingai krapštė savo žaizdas, o jo galva buvo panarinta iki pat krūtinės. Jutau, kad geriausia būtų pereiti prie ne tokių skausmingų klausimų. Galbūt tada jis taps kiek atviresnis ir mums pavyks užmegzti normalų pokalbį.
– Ar turi kokį nors naminį gyvūnėlį? – paklausiau.
– Šunį.
– Kokios veislės?
– Vokiečių aviganį.
– Kuo jis vardu?
– Ji vardu Ingė, – pataisė mane Bobis.
– Primena vokišką vardą.
– Aha.
– Vokiškas vardas vokiečių aviganiui, – garsiai pasakiau, tikėdamasis, kad man kaip nors pavyks išsivaduoti iš tardytojo vaidmens. – Ar judu su Inge daug laiko praleidžiate kartu?
– Ne.
– Ar ja rūpiniesi?
– Taip.
– Bet neatrodo, kad ja labai džiaugtumeisi…
– Tai mano tėčio šuo.
– Štai kaip. Bet tau vis tiek tenka ja rūpintis?
– Taip.
– Tai ne visai teisinga. Ar dėl to pyksti?
– Ne.
– O savo gyvūną turi?
– Ne.
Buvo akivaizdu, kad pokalbis apie gyvūnėlius tuo ir baigsis, todėl perėjau prie kitos temos, apie kurią jaunimui dažnai būna smagu kalbėti.
– Neseniai buvo Kalėdos, – tariau. – Ką gavai dovanų?
– Nieko ypatingo.
– Bet tėvai tikriausiai tau ką nors padovanojo? Ką gavai?
– Šautuvą.
– Šautuvą? – pakartojau suglumęs.
– Taip.
– Kas per šautuvas? – tyliai paklausiau.
– Dvidešimt antro kalibro.
– Dvidešimt antro kalibro pistoletas?
– Ne, dvidešimt antro kalibro graižtvinis šautuvas.
Tarp