Melo žmonės. Morgan Scott Peck
Читать онлайн книгу.
gavai šautuvą?
– Taip.
– Kaip jauteisi gavęs tokį patį šautuvą kaip ir tavo brolis?
– Tai nebuvo toks pat šautuvas.
Lengviau atsikvėpiau. Galbūt tiesiog ne taip supratau.
– Atleisk, – tariau, – maniau, kad abu šautuvai buvo vienodi.
– Jie nebuvo vienodi, – atsakė Bobis. – Tai buvo tas pats šautuvas.
– Tas pats šautuvas?
– Taip.
– Nori pasakyti, kad tai buvo brolio šautuvas? – beprotiškai troškau atsidurti namie.
– Taip.
– Tai tėvai Kalėdoms tau padovanojo brolio šautuvą? Tą patį, kuriuo jis nusižudė?
– Taip.
– Kaip jauteisi per Kalėdas gavęs brolio šautuvą? – klausinėjau.
– Nežinau.
Beveik gailėjausi to paklausęs. Iš kurgi jam žinoti? Kaip jam į tokį klausimą atsakyti? Žvilgtelėjau į jį. Mums kalbantis apie šautuvą, jo laikysena nėmaž nepasikeitė. Jis ir toliau krapštinėjo savo rankas. O šiaip atrodė beveik kaip miręs – tuščias žvilgsnis, vangi, apatiška laikysena, kurioje nebuvo nė lašo gyvybės, kėlė neapsakomą siaubą.
– Ir nemanau, kad turėtum žinoti, – tariau. – Ar kada lankaisi pas senelius?
– Ne, jie gyvena Pietų Dakotoje.
– Ar mataisi su kokiais nors giminaičiais?
– Kartais.
– Ar kas nors iš jų tau patinka?
– Patinka teta Helena.
Man pasirodė, kad jo balse išgirdau vos juntamą susidomėjimą.
– Ar tau patiktų, jei teta Helena atvažiuotų čia, į ligoninę, tavęs aplankyti? – paklausiau.
– Ji gyvena tolokai.
– Bet jei vis tiek atvažiuotų?
– Na, jei norės…
Jo balse vėl pajutau menkutę vilties kibirkštėlę. Ir savyje taip pat. Susisieksiu su teta Helena. Dabar pokalbį reikėjo baigti, nes ilgiau nebegalėjau tverti. Supažindinau Bobį su ligoninės tvarka, pasakiau, kad pasimatysime rytoj, kad seselės atidžiai jį stebės ir kad prieš miegą jam duos tabletę migdomųjų. Tada nuvedžiau jį atgal į seselių kabinetą. Surašęs nurodymus dėl tolesnio Bobio gydymo, išėjau į ligoninės kiemą. Lauke snigo. Su džiaugsmu kelias minutes stovėjau stebėdamas ant savęs krintančias snaiges. Paskui grįžau į kabinetą ir pasinėriau į nuobodų ir monotonišką dokumentų tvarkymo darbą. Tai irgi dariau su džiaugsmu.
Kitą dieną susitikau su Bobio tėvais. Jie tvirtino, kad yra sunkiai dirbantys žmonės. Jis buvo įrankių gamintojas, itin kvalifikuotas mechanikas, kuris didžiavosi dirbantis darbą, kuriam reikėjo ypatingo tikslumo. Ji dirbo sekretore draudimo bendrovėje ir didžiavosi jųdviejų tvarkingais namais. Kas sekmadienį jie lankydavosi liuteronų bažnyčioje. Savaitgaliais jis eidavo pagurkšnoti alaus. Ji priklausė moterų boulingo komandai, kuri rinkdavosi žaisti ketvirtadienio vakarais. Jie buvo vidutinio ūgio, nei ypatingai gražūs, nei bjaurūs, ir priklausė darbininkų klasės grietinėlei – tylūs, tvarkingi, solidūs. Sunku buvo įsivaizduoti, dėl ko juos būtų galėjusios persekioti tokios nelaimės – iš pradžių Stiuartas, dabar Bobis.
– Ak, gydytojau, baigiu išverkti akis, – prabilo motina.
– Stiuarto savižudybė jums buvo netikėta? – paklausiau.
– Kaip perkūnas iš giedro dangaus, – atsakė tėvas. – Jis buvo toks paprastas vaikas, gerai mokėsi, jam patiko dalyvauti skautų veikloje, laukuose už namo mėgdavo medžioti švilpikus. Jis buvo ramus vaikis, bet visi jį mėgo.
– Ar prieš savižudybę neatrodė prislėgtas?
– Tikrai ne. Buvo toks, kaip ir visada. Žinoma, jis nebuvo labai šnekus, nepasakodavo, kas dedasi jo galvoje.
– Ar paliko kokį nors raštelį?
– Ne.
– Ar jūsų abiejų giminėje yra žmonių, kurie būtų sirgę psichikos liga, sunkia depresija arba būtų nusižudę?
– Mano giminėje tokių nėra, – atsakė tėvas. – Mano tėvai čia atvyko iš Vokietijos, todėl ten irgi gyvena nemažai giminaičių, apie kuriuos nelabai ką žinau, todėl dėl jų nesu tikras.
– Mano močiutė senatvėje suvaikėjo, todėl ją teko paguldyti į ligoninę, tačiau daugiau niekas nesiskundė jokiais psichiniais sutrikimais, – pridūrė motina. – Ir, suprantama, tikrai niekas nenusižudė. Ak, gydytojau, tikiuosi, nemanote, kad Bobis galėtų… irgi kažką sau pasidaryti?
– Būtent, – tariau. – Manau, kad tai labai tikėtina.
– Viešpatie, šito neiškęsčiau, – tyliai suvaitojo motina. – Ar tokiems dalykams – na, kaip savęs žalojimas, gali pastūmėti šeimos narių pavyzdys?
– Be jokios abejonės. Statistika rodo, kad didžiausia savižudybių rizika kyla tiems žmonėms, kurių brolis ar sesuo nusižudė.
– Viešpatie, – vėl sudejavo motina. – Norite pasakyti, kad Bobis tikrai galėtų taip pasielgti?
– Ar anksčiau nepagalvojote, kad Bobiui galėtų grėsti pavojus? – paklausiau.
– Iki šios dienos nieko net neįtarėme, – atsakė tėvas.
– Bet jei gerai suprantu, Bobis jau kurį laiką buvo prislėgtos nuotaikos, – neatlyžau. – Ar dėl to nesijaudinote?
– Žinoma, jaudinomės, – tarė tėvas, – bet manėme, kad tai normalu. Žinote, brolio mirtis ir visa kita. Manėme, kad po kurio laiko jam pagerės.
– Nepagalvojote, kad jį reikėtų atvesti pasikonsultuoti su specialistu, pavyzdžiui, psichiatru? – klausinėjau toliau.
– Aišku, ne, – vėl prabilo tėvas. Šį kartą jo balse pajutau šiokį tokį susierzinimą. – Juk jau sakėme, kad manėme, jog viskas praeis. Net neįsivaizdavome, kad tai gali būti taip rimta.
– Kiek teko girdėti, nukentėjo ir Bobio mokslai, – pasakiau.
– Taip. Labai gaila, – atsakė motina. – O juk buvo toks puikus mokinys.
– Mokytojai tikriausiai į tai atkreipė dėmesį, – užsiminiau. – Ar jie su jumis kalbėjosi apie Bobio problemas?
Motina atrodė kiek sutrikusi.
– Taip. Žinoma, ir man pačiai buvo neramu. Aš netgi atsiprašiau iš darbo, kad nueičiau į susitikimą mokykloje.
– Ar neprieštarausite, jei prireikus susisieksiu su mokyklos pedagogais. Jų pagalba gali labai praversti.
– Žinoma, ne.
– Ar tame susitikime, – kalbėjau toliau, – kas nors iš pedagogų pasiūlė nuvesti Bobį pas psichiatrą?
– Ne, – atsakė motina. Ji taip greitai atgavo savitvardą, kad net nebuvau tikras, ar apskritai buvo ją praradusi. – Jie užsiminė, kad būtų gerai pasikonsultuoti su psichologu, bet apie psichiatrą nieko nesakė. Žinoma, jei jie būtų tai pasiūlę, būtume taip ir padarę.
– Taip. Tada būtų buvę aišku, kad tai rimta, – pridūrė tėvas. – Bet kadangi jie paminėjo tik psichologą, galvojome, kad jaudinasi tik dėl prastų jo pažymių. Nepamanykite, kad jo pažymiai mums nerūpėjo. Bet be ypatingo reikalo mes niekuomet nespausdavome vaikų.