Lemtingas aukcionas. Lucy Monroe
Читать онлайн книгу.
burbtelėjo Zefyras. – Kai žinai, kaip atkurti gyvenimo pusiausvyrą. O tu, mano drauge, neturi jokio gyvenimo.
– Mano gyvenimas – visavertis.
– Tu esi gabesnis už bet kurį mano sutiktą žmogų, tačiau tavo gyvenime nėra jokios jį įprasminančios atsvaros.
Juokiasi puodas, kad katilas juodas.
– Manai, kad fortepijono pamokos suteiks mano gyvenimui prasmės?
Gal Zefyrui pačiam reikia poilsio. Juk jis kliedi.
– Ne. Manau, kad jos suteiks tau galimybę kartą per savaitę pabūti Neo Stamosu, o ne Graikijos magnatu, kuris gali nevaržomas pirkti ir parduoti įmones, ką jau kalbėti apie žmones.
– Aš žmonėmis neprekiauju.
– Ne, mes perkame nekilnojamąjį turtą, jį plėtojame ir parduodame. Ir mums puikiai sekasi iš to uždirbti. Tavo planai įvairinti mūsų investicijas ankstyvajame etape atsipirko, bet kada ateis laikas sustoti?
– Aš patenkintas savo gyvenimu.
– Tačiau tau vis negana to, ką pasieki.
– Galima pamanyti, kad tu – kitoks.
Zefyras gūžtelėjo pečiais. Pagal užsakymą pasiūtas itališkas kostiuminis švarkas slystelėjo jo pečiais kaip antra oda.
– Mes kalbamės apie tave. – Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės ir įsmeigė akis į Neo. – Kada paskutinį kartą mylėjaisi su moterimi?
– Tie laikai, kai mes pasakodavomės apie savo pergales, jau praėjo, Zy.
Draugas šyptelėjo.
– Man visai neįdomus tavo pergalių skaičius. Ir net jei man tai būtų įdomu, negalėtum įvardyti nė vienos, nes niekada to nedarei.
– Po velnių, ką čia šneki? Aš mėgaujuosi seksu, kada tik noriu.
– Taip, seksu. Tačiau tu niekada su niekuo nesimylėjai.
– Tarsi tai kuo nors skirtųsi.
– Tu vengi artumo.
– Ir kaip, po galais, mes nukrypome nuo fortepijono pamokų iki psichologinių vapaliojimų? Ir nuo kada tu ėmeisi postringauti apie šį šlamštą?
Zefyras įsižeidė.
– Aš paprasčiausiai atkreipiu tavo dėmesį į tai, kad tavo gyvenimo interesai labai siauri. Tau reikia plėsti savo akiratį, pažvelgti toliau už horizonto.
– Žinai, galėtum žlmuotis kelionių agentūros reklamoje. – Ir dar velniškai veidmainiškoje.
– Taip kalba draugas, kuris nenori, kad užverstum kojas nuo streso, nesulaukęs keturiasdešimtojo gimtadienio.
– Iš kur tiek genialių minčių?
– Ar kartais gydytojas neįspėjo tavęs apie tai po sveikatos patikrinimo? Praeitą mėnesį, kai kartu žaidėme golfą, Gregoris pasivedėjo mane į šalį ir įspėjo, kad tiek dirbdamas, nuvarysi save į kapus pirma laiko.
– Aš pasirūpinsiu, kad jam atimtų licenciją.
– Nieko panašaus tu nepadarysi. Jis – mūsų draugas.
– Jis – tavo draugas, o man jis – gydytojas.
– Kaip tik apie tai aš kalbu, Neo. Tavo gyvenime nėra jokios pusiausvyros. Viskas tau tik verslas ir darbas.
– Tai gal pakalbėkim apie tave? Jei visapusiškam gyvenimui tokie svarbūs santykiai, kodėl tu su niekuo jų neužmezgi?
– Aš susitikinėju su moterimis, Neo. Ir dar, prieš tau pasakant, kad ir tu vaikštai į pasimatymus, leisk priminti, kad susitikti su moterimi dėl vienintelio tikslo – sekso – ir niekada jos daugiau nepamatyti, nėra vadinama pasimatymu. Tai vadinama pakabinimu.
– Kokiam amžiuj tu gyveni?
– Šiame. Lygiai kaip ir tu, mano drauge. Todėl nebūk šiknius ir priimk mano dovaną.
– Taip paprastai?
– Tai tu mieliau nevykdysi lažybų susitarimo?
Neo nežinojo, ką atsakyti.
– Aš nenoriu mokytis skambinti fortepijonu.
– O kadaise apie tai svajojai.
– Apie ką? Kada?
– Kai mes buvome berniukai ir gyvenome Atėnų gatvėse.
– Tada aš turėjau daug svajonių, kurias išmokau paleisti.
Kad sukauptų tokį turtą, kurį valdo dabar, buvo būtina nuolat aukotis, ir Neo mielai paaukojo viską, ko reikėjo.
Taip jis nors kažko pasiekė. Tapo žmogumi, visiškai nepanašiu į veltėdį tėvą, kuris dingo iš Neo gyvenimo, kai šiam tebuvo dveji, ir motiną, jautusią didesnę meilę alkoholiui, nei savo kūdikiui.
– Ir taip kalba žmogus, nuėjęs kelią nuo Atėnų gatvių iki Volstrito.
– Aš gyvenu Sietle.
Zefyras gūžtelėjo pečiais.
– Fondų birža yra Volstrite, ir mes pretenduojame į didelę jų dalį.
Neo jautė, jog ima pasiduoti, bent jau dėl to, kad nenuviltų vienintelio žmogaus pasaulyje, kuris jam rūpėjo tiek, kad vis dėlto galėtų jam nusileisti.
– Gerai, pamėginsiu dvi savaites.
– Pusę metų.
– Vieną mėnesį.
– Penkis.
– Du, ir tai galutinis mano pasiūlymas.
– Nupirkau pamokas visiems metams, jei teiktumeis atkreipti į tai dėmesį.
– Ir jei pajusiu iš to naudą, lankysiu jas visus metus. – Nors jis buvo tikras, kad taip nebus.
– Sutarta.
Kasandra Beiker dar kartą pasitaisė savo puikios stambiais mėlynais ir baltais raštais puoštos Liz Claiborne suknelės apačią. Vien todėl, kad gyveno kaip kokia atsiskyrėlė urve, neturėjo taip ir atrodyti. Bent jau taip tikino save, internetu užsakinėdama naują pavasarinę aprangą iš savo mėgstamiausios parduotuvės.
Rengdamasi stilingais drabužiais, nors juos retai dėvėdavo kur nors kitur nei namuose, ji bent taip stengėsi pasijusti normali.
Tai, žinoma, pavykdavo ne visada. Bet ji stengėsi.
Reikėtų paskambinti fortepijonu. Tai padėdavo atsipalaiduoti.
Arba bent jau visi kiti primygtinai tai teigė, ir Kasandra kartais tuo patikėdavo. Tik dabar jos grakštūs pirštai nejudėdami gulėjo ant Fazioli fortepijono klavišų.
Neo Stamosas turėjo pasirodyti už mažiau nei penkių minučių.
Pasiūliusi labdaringam lėšų rinkimo aukcionui fortepijono pamokas visiems metams, kaip darydavo kasmet, Kasandra manė, kad gaus dar vieną fortepijono studentą. Kylančią žvaigždę, kuri norėtų dirbti su pripažinta talentinga, nors ir atsiskyrusia, pianiste bei Naujojo amžiaus muzikos kompozitore.
Kesė išsegė segtuką iš savo ilgų rudų plaukų, išlygino juos, suėmė ir vėl susegė ties sprandu. Rankos vėl nusileido ant klavišų, tačiau pirštai gulėjo nejudėdami.
Ji buvo tikra, kad, kaip ir ankstesniaisiais metais, aukcione laimės koks nors žmogus, su kuriuo ją sies meilė muzikai. Nekilo dvejonių, kad būsimasis mokinys gali ir nesižavėti fortepijonine muzika.
Neturėjo jokios priežasties net pagalvoti, kad visiškas naujokas muzikoje – ne kas kitas, o milijardierius magnatas – taps jos mokiniu visiems metams. Tai buvo blogiau nei