Lemtingas aukcionas. Lucy Monroe
Читать онлайн книгу.
vyrui iš tikrųjų prisireikė išmokti skambinti fortepijonu?
Tačiau akivaizdu, kad jis ketino mokytis. Nes kai už jos pamokas aukciono dalyviai siūlė dar tik po kelias dešimtis tūkstančių dolerių, Zefyras Nikosas visus pribloškė šimto tūkstančių dolerių pasiūlymu. Buvo sunku tai įsivaizduoti – kažkas sumokėjo šimtą tūkstančių dolerių už Kesės vienos valandos pamoką kartą per savaitę. Nors pamokos truks visus metus, pasiūlyta kaina buvo daugiau nei ekstravagantiška.
Labdaringo lėšų rinkimo renginio organizatorė buvo ištikta ekstazės, ir ilgiau nei Kesei buvo įprasta kalbėti su nepažįstamais žmonėmis, kalbino ją telefonu. Ji liejo pagyras ponui Nikosui, kad šis nupirko pamokas savo geriausiam draugui ir verslo partneriui Neo Stamosui.
Ir iš tikrųjų – netrukus Kesei paskambino labai dalykiška ir gana šalta asmeninė pono Stamoso padėjėja, kad sutartų dėl pamokos laiko. Kesė bendravo su ja pakančiai, nes jos pamokų tvarkaraštis buvo gana lankstus, o visuomeninis gyvenimas… Jo beveik nebuvo.
Šiaip ar taip, pamoka antradienį, dešimtą valandą, nesukėlė Kesei jokių nepatogumų. Nors pono Stamoso padėjėjos tonas leido suprasti, kad toks sprendimas prilygo pono Stamoso pirmagimio paaukojimui.
Nesuprasdama, kodėl puikios išvaizdos, turintis aiškų tikslą ir itin užimtas verslininkas galėtų norėti mokytis pas ją skambinti, laukdama pirmojo susitikimo su nauju mokiniu, Kesė nerimavo labiau nei įprasta. Iš tikrųjų tokio nerimo nejuto nuo tada, kai paskutinį kartą skambino viešai.
Visą rytą bandė save įtikinti, kad elgiasi absurdiškai. Tačiau tai nepadėjo.
Suskambėjo durų skambutis, ir Kesė sustingo, nors žinojo, kad netrukus jį išgirs. Jos širdis smarkiai daužėsi, o kvėpavimas patankėjo ir tapo paviršutiniškas.
Ji pasisuko ant suolelio, tačiau neatsistojo.
Ji privalo. Turi atidaryti duris. Turi susitikti su savo naujuoju mokiniu.
Durų skambutis nuskambėjo antrą kartą. Nekantrus kvietimas, laimei, išvadavo ją iš sąstingio. Kesė pašoko ir nuskubėjo atidaryti durų, nors ją ir toliau kamavo įvairiausi klausimai, susiję su naujuoju mokiniu.
Ką ji ras už durų? Patį Neo Stamosą? O gal jo asmeninę padėjėją?
O gal asmens sargybinį arba vairuotoją? Ar milijardieriai kalbasi su savo fortepijono mokytojais, ar tam siunčia savo pavaldinius? Ar jai teks mokyti, kai kambaryje bus ir daugiau žmonių? Jei taip, ar jo asmens sargybiniai ir vairuotojas lauks per pamoką? Arba jo padėjėja?
Nuo minties apie tai, kad nepažįstami žmonės slampinės jos namuose, Kesei pritrūko oro. Vis tik galėjo savimi didžiuotis, nes žingsnis po žingsnio judėjo siauru koridoriumi link savo kuklaus namo paradinių durų.
Galbūt jis bus vienas. Tačiau jei vairavo automobilį, gal jis bus nepatenkintas, kad teks statyti savo brangų automobilį paprasto vakarų Sietlo gyvenamojo rajono gatvėje. Ar vertėtų pasiūlyti jam pasinaudoti savo tuščiu garažu?
Jai jau veriant duris, durų skambutis suskambėjo trečią kartą. Ponas Stamosas, kuris tikrovėje atrodė dar įspūdingiau nei nuotraukose, neatrodė sutrikęs dėl to, kad buvo pagautas nekantriai skambinantis į duris.
– Panelė Kasandra Beiker? – Į ją laukiamai žvelgė žalios, sodrios vasaros lapų spalvos akys, puošiančios nepaprastai patrauklų veidą.
Kasandra užvertė galvą, kad galėtų pažvelgti tamsiaplaukiam magnatui tiesiai į akis.
– Taip. – Tada prisivertė pasiūlyti, kaip ir bet kuriam kitam mokiniui. – Galite vadinti mane Kese.
– Jūs atrodote kaip Kasandra, ne kaip Kesė. – Jo balsas buvo gilus, ir Kasandros ausyse nuskambėjo kaip puikiai suderinta styga.
– Mano mokiniai vadina mane Kese. – Nors vadinti šį vyrą mokiniu, – pamanė Kasandra, – nelabai tiktų.
Vyro lūpų kamputis kilstelėjo. Tačiau net ir turėdamas lakią vaizduotę, to nebūtum galėjęs pavadinti šypsena.
– Aš vadinsiu jus Kasandra.
Kesė žiūrėjo į jį, nebūdama tikra, kaip reikėtų reaguoti į tokį arogantišką elgesį.
Jo veido išraiška leido suprasti, kad jis mano, jog pats gali nuspręsti, kokiu vardu jam labiausiai tinka ir patinka ją vadinti, nors Kese ją vadino tie nedaugelis žmonių, su kuriais ji nuolat bendravo.
– Manau, pradėti pamoką bus lengviau, jei įleisite mane į vidų, – vyro balse buvo girdėti nekantrumo gaidelė, tačiau veido išraiška nepasikeitė.
Vis dėl to ji pasijuto nekultūringa ir nemandagi.
– Žinoma, aš… Ar norėtumėte pasistatyti automobilį garaže?
Jis net nesivargino atsisukti ir pažvelgti per savo Armani švarku apgaubtus pečius į aptakų mersedesą, stovintį jos įvažiavime. Tik papurtė galvą ir tarė:
– Tai visiškai nebūtina.
– Puiku. Tai eime į vidų. – Kasandra pasisuko ir nuėjo į kambarį, kuriame vykdavo pamokos.
Kai namas buvo pastatytas antroje devynioliktojo amžiaus pusėje, šis kambarys tarnavo kaip svetainė. O dabar jame išsiteko beveik tik Fazioli. Be instrumento, kambaryje dar buvo vienas didžiulis karalienės Anos stiliaus krėslas, kuriuo naudodavosi retai pas ją apsilankantys svečiai, ir mažytis apskritas staliukas.
Kesė ranka parodė platų ir glotnų fortepijono suolelį, kurio apdaila buvo lygiai tokia pat kaip Fazioli.
– Prisėskit.
Neo taip ir padarė. Ir sėdėdamas prie fortepijono atrodė daug labiau atsipalaidavęs, nei ji būtų jo biure dangoraižio viršūnėje.
Beveik metro devyniasdešimties, jis buvo per aukštas suoleliui, tačiau dėl to nesijautė nepatogiai.
Vyro kūnas nebuvo lankstus ir grakštus ar, priešingai, nepasipuošęs gelbėjimosi ratu, būdingu vyrams pianistams, kuriuos Kasandra pažinojo, tačiau atrodė ištreniruotas ir labai raumeningas. Rankos buvo stiprios, pirštai ilgi, bet stambūs, o jų nuospaudos visiškai netiko pianistui arba, kaip ji įsivaizdavo, milijardieriui.
Vyro kostiumas labiau tiko valdybos posėdžių salei, o ne jos muzikos kambariui, tačiau ir dėl to jis nesijautė nesmagiai.
Galbūt neįtikėtinai turtingas Adonis sabalo spalvos plaukais neturėjo nepatogumo geno, kurį turi visi normalūs žmonės.
– Ar, prieš pradedant pamoką, galiu pasiūlyti jums ko nors atsigerti?
– Mes jau sugaišome kelias minutes valandos, skirtos šiai pamokai. Galbūt bus produktyviau, jei apsieisime be malonybių.
– Aš ne prieš, jeigu pamoka kiek užtruks, – tarė Kasandra jausdamasi kalta, bet ir visiškai tikra, kad neturi dėl ko taip jaustis.
– Bet aš prieš.
– Aišku. – Kad ir kaip būtų keista, šiurkštus jo elgesys šiek tiek numažino Kesės nerimą.
O gal ji paprasčiausiai mažiau nerimavo dėl to, kad jis neatsivežė savo palydos? Šiaip ar taip, ši situacija nebeatrodė tokia nepakeliama. Tad Kesė nusprendė būti paslaugi.
Ką gi, jokių malonybių.
– Galbūt kitą savaitę neskambinkite prie durų, o tiesiog užeikite į vidų, – pasiūlė ji.
Jis pažvelgė prikaustančiomis žaliomis akimis.
– Jūs nerakinate durų? – Neo nelaukė jos atsakymo ir tęsė toliau: – Uždaręs duris, aš jas užrakinau.
Nekilo jokių dvejonių, kad jo padėties žmogui užrakinti duris dvigubu užraktu buvo įprasta.
– Stebiuosi,