Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes. Anders Rydell

Читать онлайн книгу.

Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes - Anders Rydell


Скачать книгу
miniai jis įvažiavo į miestą, idėjos ėmė virsti konkrečiu miesto planu.

      Amžiaus pradžioje Lincas buvo bjaurusis ančiukas, bet ir dabar, Dunojaus pakrantėse susitelkus fabrikams, netapo gulbe. Vis dėlto Hitleris fantazavo ne tik apie tai, kaip pramoninį provincijos miestą paversti kultine Trečiojo reicho kultūros vieta. Ramybės nedavė ir kerštas. Miestui, kuris užkirto kelią meninėms jo ambicijoms – Vienai. Miestui, kurio klestinčio kosmopolitinio kultūros gyvenimo ėmė nekęsti. Kaip tik ten Hitleriui neatsirado vietos trokštamoje meno akademijoje. Jis turėjo tenkintis piešdamas atvirukus.

      Mintys, kad Lincas turi pasikeisti, galutinai susiformavo praėjus porai mėnesių po aneksijos, kai Hitleris nuvyko į Italiją susitikti su Benitu Musoliniu – žmogumi, kuris nenoriai pravėrė jam duris į Austriją.

      Kelerius metus dar iki Austrijos aneksijos Vokietija nesiliovė rimtai grasinusi. Invazija galėjo įvykti jau 1934 m. vasarą, kai austrų nacistams bandant įvykdyti valstybės perversmą buvo nužudytas kancleris Engelbertas Dolfusas (Engelbert Dolfuss). Tą kartą Hitlerį sustabdė ne kitų šalių protestai, ne Austrijos armija, o Musolinis. Italijos diktatorius ne be pagrindo baiminosi Hitlerio valdžios ambicijų Europoje. Pirmiausia Musolinis nerimavo, kad gali netekti pietinės Tirolio dalies, kuri Versalio taikos sutartimi po Pirmojo pasaulinio karo buvo atiduota Italijai. Vokiškai kalbantys gyventojai patyrė brutalią fašistinės Italijos „integraciją“. 1934-aisiais Musolinis pagrasino pradėti karą, jei įvyktų Vokietijos invazija, ir nusiuntė savo armiją prie Brenerio perėjos ties siena su Austrija, bet po ketverių metų nusileido. Tada, pagerėjus dviejų fašistinių lyderių santykiams, tarp Romos ir Berlyno jau buvo susiformavusi ašis.

      Du vadus suartino pirmiausia pilietinis Ispanijos karas, kuriame jie rėmė Fransiską Franką. Hitleris taip pat palaikė tarptautiniu mastu kritikuotą Musolinio karą su Etiopija 1935 m.

      Vis dėlto paktas vargu ar buvo paremtas dviejų fašistų draugyste. Veikiau tai tik dideliais įtarimais paženklinti gerai apskaičiuoti žaidimai dėl valdžios. Hitleris slapta tiekė ginklus Etiopijos imperatoriui Hailei Selasijei (Haile Selassie), norėdamas sulaikyti Vakarų valstybių dėmesį prikausčiusį karą, o pats tuo metu stiprindamas savo pozicijas Vidurio Europoje.

      Vokietijai sparčiai ginkluojantis pasikeitė ir jėgų pusiausvyra. Italija nebegalėjo lygintis su vis agresyvesne Vokietija. Austrija šioje santuokoje tapo Vokietijos kraičiu, o Hitlerio valstybinis vizitas 1938 m. gegužę buvo teatrališkas abiejų fašistinių šalių pasirodymas. Hitleris keturiais šarvuotais traukiniais atvyko į specialiai šiam vizitui pastatytą „Ostiense“ stotį Romoje. Stotis buvo suprojektuota Hitleriui taip patinkančiu monumentalaus neoklasicizmo stiliumi. Italai nutiesė ir naują kelią iš stoties, kurį pavadino Hitlerio keliu (Via A. Hitler).

      Per vizitą Hitlerį lydėjo beveik 500 asmenų: partijos funkcionieriai, diplomatai, žurnalistai ir saugumo darbuotojai iš SS bei gestapo. Daugiau nei šimtas SS karininkų atvyko anksčiau ir kelias savaites aiškinosi galimas grėsmes. Į kelionę vyko ir nacių vadovų grietinėlė: Heinrichas Himleris, Jozefas Gebelsas, Rudolfas Hesas, Hansas Frankas ir Hitlerio meilužė Eva Braun.

      Toliau buvo rodoma Romos praeities didybė. Hitleriui vargu ar padarė įspūdį Italijos armijos paradas ir naujoji fašistinė architektūra, kurios futuristiniai niuansai jam nepatiko, tačiau dėmesį prikaustė Romos imperija. Jo manymu, vokiečiai buvo labiau nei italai verti tapti jos įpėdiniais.

      Valstybinis vizitas truko apie savaitę. Daug laiko buvo praleidžiama apžiūrint paminklus ir lankantis tuose muziejuose, kuriuos norėjo pamatyti Adolfas Hitleris. Jo asistentas, gerokai tuo klausimu pasyvesnis Il Dučė per vieną tokią ekskursiją, netekęs kantrybės, sumurmėjo: „Visi tie paveikslai…“

      Amžinajame mieste Adolfas Hitleris matė ateities Berlyną – Welthauptstadt Germania. Tų pačių metų sausį Albertas Špėras pristatė monumentalios Berlyno metamorfozės planus. „New York Times“ juos pavadino pačiais ambicingiausiais modernių laikų miesto planais. Visai kaip Roma, Germania turėjo pakilti virš kitų miestų ir tapti tūkstantmečio reicho galios simboliu.

      Hitlerio „didžiojo Italijos turo“ finalas buvo po kelių dienų numatyta vizito tąsa Florencijoje. Vizitas buvo kruopščiai suplanuotas, siekiant patenkinti visas Hitlerio estetines pretenzijas. Nuostabiame renesansiniame Medičių šeimos kieme Boboli lankytojų laukė istoriniai spektakliai, vėliau ekskursija gražiausiomis miesto vietomis. Ufičių meno lobynas Hitlerį taip sužavėjo, kad šis pralaikė kortežą muziejuje keturias valandas. Ne savo valia fiurerio gidu tapęs meno ekspertas Ranučio Biankis Bandinelis (Ranuccio Bianchi Bandinelli) paliudijo nuoširdų vokiečių diktatoriaus susidomėjimą.

      Florencijoje Hitleris matė kai ką kita nei Romoje. Jis regėjo savo Lincą. Čia, renesansiniame šiaurės Italijos mieste, Hitlerio mintys susidėliojo į vietas. Florencijoje Europos kultūra iš naujo atrado antikos grožio idealą ir pakilo virš viduramžių tamsos. Lincas turėjo tapti Trečiojo reicho Florencija, vieta, į kurią žmonės vyks šimtus, gal ir tūkstančius metų, kad pasigrožėtų naujuoju germanišku renesansu. Lince suklestės „vokiškoji dvasia“, ji pražys ir išgelbės Vakarų civilizaciją nuo žydiškumo, bolševizmo ir dvasinio degradavusio kapitalizmo nuopuolio.

      Lincui nepakako tik susilyginti su Florencija. Adolfo Hitlerio fantazijose pramoninis Austrijos miestas turėjo ją net pralenkti. Šio kultūros miesto centre ketinta pastatyti muziejų geriausioms pasaulio kolekcijoms. Florencijos paminklai ir meno lobynai buvo kaupiami šimtmečiais. Adolfas Hitleris tiek laukti neketino.

* * *

      Lui Natanieliui de Rotšildui (Louis Nathaniel de Rothschild) pietaujant Vienoje, savo rūmuose Prinz Eugen gatvėje, į vidų įsiveržė šeši gestapininkai. Jie turėjo orderį suimti baroną ir nugabenti į Vienos policijos nuovadą. Lui, regis, liko ramus ir paprašė palaukti, kol baigsiąs valgyti. Gal dėl Lui asmenybės žavesio, o gal priblokšti vieno turtingiausių Europos žmonių rūmų prabangos netašyti tipeliai leido baronui baigti pietus.

      Diena anksčiau vermachtas užėmė Austriją ir dabar už lango plačiomis Vienos alėjomis marširavo kareiviai. Lui buvo vienintelis šalies dar nepalikęs austriškosios Rotšildų šeimos šakos atstovas. Gal būdamas šeimos galva jautė pareigą likti ir saugoti bankus bei nuosavybę, o gal kaip daugybė kitų žydų kilmės Austrijos gyventojų nesuprato tikrųjų nacistų kėslų. Antisemitizmas čia egzistavo nuo pat pradžių. Kai Salomonas Majeris Rotšildas (Salomon Mayer Rothschild), bankininkų šeimos verslo įkūrėjo sūnus, XIX a. pradžioje apsistojo Vienoje, dėl žydiškos kilmės negalėjo įsigyti žemės ar nekilnojamojo turto. Kurdamas verslą Austrijos imperijoje kelerius metus pragyveno viešbutyje. Vis dėlto Salomonas Majeris Rotšildas nebuvo iš tų, kurie greitai nuleidžia rankas. Netrukus jis pradėjo nepaprastai sėkmingą austriškąją Rotšildų šeimos atšaką. Jam buvo suteiktas barono titulas, jis pasidarė vienu didžiausių žemvaldžių šalyje ir paklojo pagrindus bene didžiausiai Vidurio Europoje privačiai nuosavybei. Taip pat nutiesė pirmą visoje imperijoje geležinkelį ir tapo viena svarbiausių pramonininkų figūrų.

      Jo įpėdiniai dar labiau išplėtė šeimos verslo imperiją, bet pirmiausia surinko bene geriausią pasaulyje privačią meno ir antikvarinių dirbinių kolekcijų, kuri užėmė penkerius erdvius šeimos rūmus Vienoje. Salomono anūkas Natanielis XIX a. pabaigoje perdavė šeimos verslą broliui Albertui, kad pats galėtų atsiduoti meno kolekcijos reikalams. Tris savo rūmų aukštus jis skyrė meno lobynams. Jo XVII–XVIII a. paveikslų kolekcijoje buvo ir Šarlio Andrė van Lo (Charles-André van Loo) darbų, kurie kadaise priklausė Liudviko XV meilužei Madam de Pompadur (Madame de Pompadour). Jis turėjo ir geriausių Europoje prancūziškų gobelenų iš Karaliaus Saulės laikų kolekciją, viduramžių dramblio kaulo ir marmuro statulų, Marijai Antuanetei (Marie Antoinette) priklausiusių baldų. Kolekcijos pasididžiavimas buvo olandų ir italų renesanso paveikslų galerija.

      Nors Natanielio brolis Albertas rūpinosi šeimos verslu, jo kolekcija buvo ne ką prastesnė. Ja buvo papuošti garsiausi Vienoje Rotšildų rūmai Prinz


Скачать книгу