Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes. Anders Rydell
Читать онлайн книгу.
atsakomybę šalims buvo paprastas sprendimas, turėsiantis ilgalaikių padarinių. Toli gražu ne visi meno kūriniai iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto grįžo savininkams ar jų palikuonims.
Nedėkingą MFAA narių darbą gelbstint, transportuojant, rūšiuojant ir taisant pažeistus kūrinius dar labiau sunkino generalinio štabo noras išspręsti klausimą kuo skubiau. Eizenhaueris asmeniškai nurodė kuo daugiau ir kuo didesnėmis siuntomis siųsti juos į susijusias šalis. Amerikos armija pirmiausia norėjo išvengti dalyvavimo sprendžiant sudėtingus nuosavybės klausimus, o to pasekmė turėjo būti visiško grąžinimo proceso parengimas. Grąžinti tokius kūrinius kaip Mergelės Marijos altorius, Gento altorius ir Mikelandželo „Briugės Madona“ buvo paprasta, nes visi žinojo, iš kur jie. Bet tai tik išimtys, kur kas sunkesnis klausimas buvo okupuotose šalyse, pirmiausia Prancūzijoje ir Nyderlanduose, nacistų „įsigyta“ galybė meno kūrinių. Be to, daugybės meno kūrinių savininkai buvo dar nenustatyti ir vargu ar kada nors bus išaiškinti. Tai buvo detektyvų darbas, už kurį amerikiečių armija nenorėjo būti atsakinga. Ši užduotis turėjo tekti šalims, iš kurių meno kūriniai ir buvo pavogti. To padarinys – restitucijos procesas vyko nevienodai, nelygu, kaip šį klausimą sprendė konkreti šalis ir institucija.
Vėlyvą 1945 m. rudenį meno kūrinius pradėta gabenti iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto į Marburge, Vysbadene ir Ofenbache įrengtus surinkimo punktus, siekiant geriau tvarkyti daug meno kūrinių ir kultūrinę vertę turinčių objektų.
Iš Noišvanštaino pilies, kurioje rasta keli tūkstančiai Prancūzijoje nacistų pagrobtų meno kūrinių, išvažiavo keli pilni traukiniai. Jiems pasiekus galutinę stotelę Paryžiuje, Hagoje, Vienoje, Amsterdame ir kitose vietose beveik iš karto prasidėjo grąžinimo procesas. Atsiliepė tūkstančiai vienaip ar kitaip nuosavybės netekusių žmonių iš viso pasaulio. Daugeliui teko nusivilti. Tie, kas rado savo kūrinius, susidūrė su kitomis problemomis, pirmiausia reikėjo įrodyti, kad jie yra tikrieji savininkai. Kai kurie pabėgo nieko nepasiėmę, o grįžo į geriausiu atveju apiplėštus namus, blogiausiu – į tiesiog nebeegzistuojančius.
Toli gražu ne visi pavogti kūriniai buvo rasti Altauszėje ar kitose vietose. Šiose kolekcijose buvo tik, nacistų manymu, vertingiausi darbai. Dešimtys tūkstančių nacistų išsigimusiais pripažintų darbų parduota meno kūrinių rinkoje, iškeista į senesnių meistrų darbus arba sunaikinta. Tūkstančiai kūrinių dingo privačiose galerijose arba buvo kontrabanda išvežti į pasaulinę rinką. Garsus kolekcininkas, Paryžiaus galerijų savininkas žydas Paulis Rozenbergas (Paul Rosenberg) netrukus pastebėjo, kad 400 nacistų iš jo pavogtų darbų yra pasklidę po visą Europą. Dauguma buvo kontrabanda išvežti į Šveicariją ir parduoti garsiausioms šalies galerijoms. Daugybei nacių apvogtų žydų kilmės meno prekeivių ir kolekcininkų tai buvo ilgos kovos, siekiant atgauti savo meno kūrinius, pradžia.
Vakarų sąjungininkai bandė neleisti vogtiems meno kūriniams keisti šeimininkų. Buvo įvesti apribojimai: meno kūrinius uždrausta eksportuoti iš Vokietijos, o apie visus, didesnius nei 1 000 reichsmarkių, sandorius turėjo būti pranešta žinyboms. Taip pat sudaryti juodieji sąrašai, į kuriuos įtraukti su nacistais sandorius sudarę meno prekeiviai. Pasekmė – ši rinka, kaip ir labai daug kitų dalykų, 1945 m. rudenį pasitraukė į pogrindį. Kiti laukė galimybės parduoti, kai 1949 m. apribojimai bus sušvelninti.
Kur kas toliau siekė įstatymas, įpareigojantis visus Vokietijos piliečius pranešti apie karo metais užsienyje pirktus ar kitaip įsigytus daiktus. Karinė okupacinė valdžia turėjo įgaliojimų konfiskuoti visus meno dirbinius, kurie nacių laikais pakeitė šeimininkus nelegaliu būdu. Buvo kalbama apie didelį šešėlį. Nacistinės Vokietijos ekonomikos politika karo metais sukūrė sąlygas klestėti meno rinkai. Naciai naudojo okupuotų šalių iždą meno kūriniams pirkti. Vokiečių verslininkams pasiūlyti pelningi sandoriai, visą laiką pervertinant reichsmarkę okupuotų šalių valiutos atžvilgiu. Tai sukėlė pirkimo karštligę, kai iš tokių miestų kaip Paryžius ir Amsterdamas į Trečiąjį reichą ėmė plūsti meno kūriniai, antikvariniai dirbiniai ir prabangos prekės.
Prancūzija, Nyderlandai ir Austrija priėmė įstatymus, kuriais siekė tokius sandorius nutraukti ir paskelbti negaliojančiais, tačiau dėl didžiulės apimties tai buvo beveik neįmanoma. Įstatymai sulaukdavo aršaus pasipriešinimo, taip pat ir Vokietijoje, kur visa kaltė buvo verčiama mirusiems arba nuteistiems nacistams. Jau šeštame dešimtmetyje daugumai nusikaltimų suėjo senaties terminas. Daugybė įmonių, namų, nuosavybės ir turto netekusių žydų šeimų, po karo bandydamos atgauti nuosavybę, įklimpo į ilgą ir dažnai beviltišką kovą.
1946 m. balandį iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto buvo išsiųsta daugiau nei 5 000 objektų. Nors Eizenhaueris bandė skubinti restituciją, tai pasirodė esąs Sizifo darbas.
Darbas turėjo būti baigtas 1946 m. rugsėjį, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai neįmanoma. Į Miuncheną ir toliau plūdo daugiau meno kūrinių, nei pajėgta išsiųsti. Visą laiką buvo aptinkama naujų sandėlių, kai daugelio kitų saugyklų dar nebuvo spėta patikrinti. Iš viso užregistruota 23 000 objektų. Daiktų buvo gerokai daugiau, nes vieną „objektą“ galėjo sudaryti visa biblioteka. Ne viena tokia buvo ir Miuncheno surinkimo punkte, kai kurios turėjo milijonus knygų. Dešimčių tūkstančių kūrinių nepavyko išsiųsti į jokią šalį, nes niekas nežinojo, iš kur jie atsirado. Darbo nepalengvino ir tai, kad MFAA grupė buvo išformuota, o jos nariai grįžo namo.
Grąžinimą sunkino ir artėjantys didieji politiniai įvykiai, pamažu apgaubiantys Europą – šaltasis karas. 1947 m. Rytų ir Vakarų susiskaldymas tapo akivaizdus, kai Stalinas griežtai ėmėsi rytinių valstybių, o JAV užsienio politika vis daugiau dėmesio skyrė komunizmo plitimui stabdyti.
Dėl šio konflikto darbą Miuncheno centriniame surinkimo punkte reikėjo baigti dar greičiau. 1948 m. rugpjūtį generolas Klėjus bandė nustatyti naują laiko terminą: sandėliai turėjo ištuštėti iki metų pabaigos. Drauge buvo parengta darbų apžvalga. Vakarų sąjungininkai aptiko iš viso 1 500 saugyklų, sandėlių ir bunkerių su kultūros objektais bei 10,7 milijono pavienių daiktų, kurių vertė siekė apie 5 milijardus tuometinių dolerių.
Darbo nespėta baigti ir šį kartą, nes tai buvo paprasčiausiai neįmanoma. Nors generolai išsakė nepasitenkinimą, darbai truko iki pat šešto dešimtmečio. 1950 m. gruodį atliktais skaičiavimais, grąžinti 340 846 objektai, juos sudarė milijonai pavienių meno kūrinių, antikvarinių dirbinių, knygų, rankraščių ir kitų daiktų. Vis dėlto milijonai daiktų ir toliau gulėjo Miuncheno sandėliuose.
Sunkiai išsprendžiamas klausimas buvo „savininkų neturinti“ nuosavybė, dažniausiai priklausanti per holokaustą išžudytoms žydų šeimoms ir bendruomenėms. Dalis buvo religinės paskirties objektai, kuriuos naciai pavogė žydų „tyrimams“. Šimtai tūkstančių torų, menorų ir tekstilės dirbinių perduota tarptautinei organizacijai (Žydų kultūros atkūrimas; Jewish Cultural Reconstruction), ši ir paskirstė šiuos daiktus JAV ir Izraelio bendruomenėms.
1951 m. amerikiečių žinyboms pabodo ir jos nutraukė šį projektą. Vakarų sąjungininkų vykdyta Vokietijos okupacija buvo pasibaigusi prieš dvejus metus. Niekas nebenorėjo galvoti apie karą. Sandėliuose ir toliau buvo daugiau nei milijonas daiktų. Jie perduoti naujai susikūrusiai Vokietijos Federacinei Respublikai, kuri tęsė darbą dar dešimt metų.
Turint omenyje aplinkybes, Miuncheno centriniame surinkimo punkte atliktas įspūdingas darbas, nors tuo pat metu liko ir neišspręstų klausimų. Plėšimo mastas pasirodė toks didžiulis, kad visko atitaisyti buvo neįmanoma.
Didžioji dalis grąžinimo darbo buvo baigta šeštame dešimtmetyje, kai suėjo senaties terminas ir meno kūrinių rinką užplūdo neaiškios kilmės kūriniai. Mažai kas klausė, iš kur jie atsirado. Nacistams plėšikauti talkinę meno prekeiviai lyg niekur nieko atidarė parduotuves. Daug į įvairias Europos šalis grąžintų kūrinių, užuot pasiekę buvusius savininkus, atsidūrė valstybinėse kolekcijose.