Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel
Читать онлайн книгу.
ko stebėtis, kad Iskuhi mylėjo daugelis ir ne tik broliška meile. Žavingos buvo jos akys, o ypač – tamsiai raudonos lūpos. Jos spindėjo drėgnu blizgesiu, dažnai šypsojo; kartais atrodydavo, kad lūpomis ji gali matyti.
Trise jie gyveno gražiai, tačiau kiek kitaip nei paprasti vietos žmonės. Pastoriaus butas buvo našlaičių namuose. Hovsanos rankų dėka jis greitai tapo jaukus, šeimyniškas. Ji turėjo gabumų taikomajam menui ir gerą nuovoką, rinkdamasi gražius daiktus. Keliaudavo po miestus ir aplinkinius kaimus pirkdama iš vietinių moterų senus nuostabius audinius, medžio dirbinius ir kitas puošmenas, kuriomis padabindavo savo namus. Tokia veikla užpildydavo jos laiką ištisas savaites. Iskuhi labiau linko prie knygų. Aramas, Hovsana ir Iskuhi gyveno gana uždarą gyvenimą. Našlaičių namai ir mokykla buvo lyg atskiras pasaulis. Veiklūs ir užsiėmę darbais, jie nė nejautė, kokie sunkūs debesys kaupiasi virš Zeituno. Sekmadienio pamoksluose pastorius iki pat kovo mėnesio skatino džiaugtis, būti žvaliems ir darbštiems. Tai veikiau atspindėjo jo ramų gyvenimą, o ne supratimą, kas dedasi šalyje, kokie yra vyriausybės kėslai.
Smūgis buvo toks baisus, kad Aramas visiškai sutriko. Jis matė, kaip griūva viso gyvenimo darbas. Tačiau tada jis griebėsi menkos vilties, kad valdžia neišdrįs uždaryti našlaičių namų. Aramas greitai suėmė save į rankas. Dar pirmąją trėmimų dieną jam suteikė jėgų Hovsanos žodžiai. Tik tokiomis akimirkomis kaip ši labiausiai išryškėja krikščioniškos kunigystės prasmė. Taip kalbėjo pastoriaus duktė. Prisimindamas priesaką Aramas iš paskutiniųjų įtempė jėgas. Jis ne tik dieną ir naktį laikė atidarytą bažnyčią, kad vienai tremiamųjų grupei po kitos suteiktų dvasinės stiprybės kankinystės kelionėje; jis vaikščiojo iš vienų parapijos tikinčiųjų namų į kitus, iš vienos šeimos į kitą, lankė verkiančius, kiek išgalėdamas paremdavo pinigais, organizuodavo tremiamųjų kolonose šiokią tokią tvarką, laiškais prašė pagalbos visose misijose, esančiose tremiamųjų kelyje, rašė laiškus turkų valdininkams, maldaudamas, kreipdamasis į jų gailestingumą, kūrė pareiškimus ir pažymas, bandė kai kuriems asmenims atidėti tremtį, derėjosi su turkais, turinčiais mulus, dėl kainos, vienu žodžiu, darė viską, ką galėjo tokioje siaubingoje situacijoje, o kai negalėdavo niekuo padėti, net Evangelijos žodžiais apie Kristaus kančias, sėsdavosi tarp suakmenėjusių iš skausmo žmonių, užmerkdavo akis, mėšlungiškai sunerdavo pirštus ir visa siela šaukdavosi Kristaus.
Miestas kasdien tuštėjo, tuo tarpu vieškelyje į Marašą knibždėjo didžiulės žmonių eisenos, kurios, regis, net nejudėjo į priekį. Jei kas būtų tai stebėjęs iš Zeituno citadelės, būtų pamatęs, kad eisenos nusidriekė iki pat kalnų, ir niekas nebūtų taip sukrėtę kaip toji slenkančių mirčiai pasmerktųjų tyla, kuri atrodė dar žiauresnė nuo ginkluotų parankinių šūksnių ir juoko. Tuo tarpu išmirusias Zeituno gatveles pamažu pripildė dvėselienos ištroškę plėšrūnai, atsitiktiniai grobikai ir profesionalūs vagys, miesto padugnės ir apylinkių plėšikai. Jie kėlėsi gyventi į apleistus namus ar bent juos atidžiai apieškodavo. Prasidėjo gyvas krovinių judėjimas. Suvažiavo kaimiški vežimai, atlingavo asilai. Į vežimus ir ant gyvulių nugarų ramiai krovė kilimus, drabužius, skalbinius, lovas, baldus, veidrodžius, viskas atrodė lyg paprastas kraustymasis. Valdžia plėšikauti nedraudė. Regis, netgi stengėsi tylomis apdovanoti turkų padugnes, svarbu, kad armėnai būtų išvyti be pasipriešinimo. Į kažkokią absurdišką pasaką buvo panašu tai, kad „Sultanijėje“ turėjo likti po šešis kiekvieno amato meistrus, nes reikėjo išlaikyti skęstančios kasdienybės skeveldras ir išsaugoti šiokią tokią buitį. Tačiau šiuos laiminguosius paskirdavo ne turkų vyresnybė, tai turėjo padaryti armėnų bendruomenė, – dar viena rafinuota bausmė, dar vienas moralinis išbandymas.
Prasidėjo jau penktoji diena, o pastorius Aramas vis dar negavo paliepimo keliauti į tremtį. Tik vienas musulmonų mula, ne vietinis, pareikalavo iš pastoriaus bažnyčios raktų. Jis mandagiai paaiškino, kad bažnyčia iki vakarinių pamaldų būsianti peršventinta į mečetę. Tovmasianas vis dar neprarado vilties, kad našlaičių namai bus palikti ramybėje. Jis įsakė niekam, nei mokytojams, nei vaikams, neišeiti iš namų, nesirodyti gatvėse. Liepė visą dieną laikyti uždarytas langines, vakare nedegti šviesos, garsiai nekalbėti. Šiaip jau triukšminguose namuose įsiviešpatavo mirtina tyla. Bet negundyk Dievo, kad neužrūstintum likimo. Kitą dieną, jau šeštąją, vienas iš pasiuntinių, kurie slankiojo po miestą kaip baisūs mirties angelai, įdavė pastoriui šaukimą nedelsiant vykti pas miesto komendantą.
Aramas atėjo su kunigo apdarais. Jo maldos išklausytos. Jis nesižemino, neatrodė išsigandęs ar susijaudinęs. Deja, šiuo atveju tai buvo labai pavojinga laikysena. Mat binbašiui24 patikdavo, kai jam po kojomis raitydavosi maldaujantys, verkiantys sutvėrimai. Tada jis galėdavo net nusileisti, parodyti šiokį tokį gailestingumą. Bet dėl pasitikinčios Aramo laikysenos jo gerumas išgaravo. Tik matydamas žemėje besiraitantį kirminą jis pajusdavo savo didybę.
– Jūs esate protestantų pastorius Aramas Tovmasianas, gimęs Johunoluke prie Aleksandretės?
Griausmingu balsu perskaitęs šiuos duomenis, majoras suriko savo aukai:
– Rytoj jūs išvyksite su paskutiniu būriu! Marašo – Alepo kryptimi! Supratote?
– Aš pasiruošęs!
– Aš neklausiu, ar jūs pasiruošęs… Jūsų žmona ir kiti šeimos nariai išvyks kartu. Negalite imti daiktų, kurių patys nepajėgsite nešti. Jei bus galimybė, gausite po šimtą dirhemų25 duonos vienai dienai. Visa kita galėsite nusipirkti. Už bet kokį savavališką atsiskyrimą nuo kolonos komendantas jus nubaus, o jei tai kartosis, nubaus mirties bausme. Naudotis bet kokiais vežimais draudžiama.
– Mano žmona laukiasi, – tyliai pratarė Aramas.
Šis prisipažinimas, regis, prajuokino binbašį:
– Apie tai reikėjo pagalvoti anksčiau.
Tada vėl žvilgtelėjo į savo popierius:
– Našlaičių namų auklėtiniai, kadangi jie armėnai, žinoma, taip pat ištremiami. Jie visi turi susirinkti nustatytu laiku, jie ir visas namų personalas.
Pastorius Aramas žengė žingsnį atbulas:
– Noriu paklausti, ar tuo šimtu nekaltų vaikų bus tinkamai pasirūpinta? Daugelis dar neturi nė dešimties metų ir niekada nėra ilgai keliavę pėsčiomis. Vaikams reikia pieno.
– Jūs neturite teisės uždavinėti man klausimų, turite klausyti mano įsakymų! – suriko majoras. – Jau savaitė, kai esate karo veiksmų zonoje.
Jei Tovmasianas nuo šio riksmo būtų sugniužęs, persigandęs, galbūt binbašis iš savo puikybės aukštumų būtų leidęs pasiimti ožkas. Tačiau pastorius kalbėjo toliau ramiai, bet atkakliai:
– Aš liepsiu ginti paskui ištremtuosius mūsų namų ožkas, kad vaikai, kaip įpratę, gautų pieno.
– Jūs, pastoriau, laikysit įžūlų liežuvį už dantų ir paklusit mano įsakymams!
– Be to, efendi, laikysiu jus atsakingu už vaikų namų likimą. Tai neliečiama Amerikos piliečių nuosavybė, ją globoja Amerikos ambasadorius.
Binbašis iš pradžių neteko žado. Tokie dievukai paprastai greitai išsigąsta, kai pasirodo aukštesni dievai. Po ilgesnės, majorui gana gėdingos pertraukos jis tūžmingu balsu pasakė:
– Ar žinote, kad galiu jus sutrėkšti kaip kokį parazitą? Užtenka man tik pūstelėti, ir jūs išnyksite!
– Aš jums to netrukdysiu, – atsakė pastorius Aramas ir atsakė visai rimtai, nes tą akimirką jį apėmė nepaprastas mirties troškimas.
Kai Aramą, Hovsaną ir Iskuhi klausdavo, koks ištrėmimo momentas buvo baisiausias, jie visi atsakydavo:
– Laikas
Binbašis – majoras (turk.).
Dirhemas – svorio vienetas, 3,06 gramo.