Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel
Читать онлайн книгу.
net tokį pavojingą jausmą kaip savęs niekinimą. Bėgdama šalia vežimo plevėsuojančiu chalatu Sato nesustodama šaukė:
– Kiučiuk chanum! Mažoji panele! Nepalik Sato vienos!
Ši liesutė žmogiška būtybė maldavo mirtinai išsigandusiomis ir kartu įžūliomis akimis, kuriose galėjai įžvelgti ryžtingą jėgą. Prieš tokią jėgą neatsispirsi. Iskuhi ir Hovsana dažnai jausdavo pasibjaurėjimą šia mergaite, kartais net baimę. Kad ir švariai nuprausta, sušukuota, moterims ji kėlė nesuprantamą šleikštulį. Tačiau dabar, kad ir koks nepageidautinas buvo draugijos pagausėjimas, teko ją įsprausti ant galinės sėdynės. Namų darbininkas Gevorkas atsisėdo šalia vežiko.
Gevorkas buvo kilęs iš Adanos. Per vieną iš daugelio „incidentų“ paauglys berniukas gavo smūgį į galvą šautuvo buože ir tapo ramaus būdo idiotu. Kalbėdamas smarkiai mikčiojo. Kaip Sato užeidavo valkatavimo potraukis, taip Gevorką pagaudavo aistra šokti, ir tada su juo irgi būdavo neįmanoma nieko padaryti. Ši šventiška beprotybė, dėl kurios jį praminė „šokėju“, buvo tylus ir visiškai nepavojingas pamišimas, kuris pasireikšdavo retai, dažniausiai tada, kai jį kas nors sujaudindavo. Šiaip Gevorkas ištikimai ėjo savo tarnystę, kūreno krosnis, nešiojo vandenį, kapojo malkas, dirbo sode, tyliai ir labai atsidėjęs dirbo dviejų vyrų darbą. Kiek daug sveikų vaikų ir suaugusiųjų būtų galima išgelbėti, sukosi mintis Aramo galvoje, o štai Dievas siunčia man mažąją nusikaltėlę ir silpnaprotį. Pastoriui rodėsi, kad šis įvykis yra reikšmingas atsakas į jo abejingumą, išdavystę, kuria jis nusikalto Zeituno žmonėms. Tuo tarpu Sato apėmė nejauki, nevaldoma linksmybė. Ji smailiais keliukais įsirėmė į Iskuhi, springo iš juoko, lyg tremtis būtų maloniausia dovana ir didžiausia šventė. Gal pirmą kartą važiavo vežimu? Ji tiesė iš vežimo tarytum per valties kraštą savo mažą ranką su bjauriais plačiais nagais, susižavėjusi gaudė vėsų ryto orą. Šis besaikis gyvenimo džiaugsmas erzino ir pykdė keleivius. Iskuhi pastūmė jos kelius į šalį. Pastorius, jodamas šalia vežimo, pagrasino Sato be gailesčio išmesiąs iš vežimo ar bent surišiąs jai rankas.
Varginanti kelionė į Aintabą – teko dvi naktis nakvoti varganose kaimo užeigose – praėjo be ypatingų nuotykių. Aintabe jie tris dienas ilsėjosi. Armėnų bendruomenė, gavusi Vudlio telegramą, laikė parengusi kitus arklius. Praėjusią dieną į miestą buvo atvykusi pirmoji Zeituno tremtinių kolona, ir visi pamatė vargšus išvytuosius savo akimis. Aintabo žmonės praradę žadą ėmė laukti savo galo. Jie beveik neišeidavo iš namų. Sklido siaubingi gandai. Buvo kalbama, kad vyriausybė su Aintabu susidoros greičiau ir pigiau: armėnų gyvenamą rajoną sudegins, o žmones iššaudys. Tačiau pastorių ir abi moteris bendruomenė sutiko su nepaprastu rūpestingumu. Galėjai pamanyti, kad pagelbėdami šioms aukoms jie tikisi išgelbėti ir save. Aramas Tovmasianas pabandė apgyvendinti Sato pas Aintabo žmones. Bet ji su tokiu siaubu įsitvėrė į Iskuhi, kad galų gale jis vėl pasodino ją ant galinės sėdynės. Mergaitė atrodė tarytum bausmė už jo nuodėmes.
Iki Alepo viskas ėjosi gerai, nors Tauro kalnų perėjomis teko lėtai slinkti keturias dienas, labai sunku buvo pasikeisti arklius, o dvi naktis teko nakvoti tuščiose daržinėse. Tačiau didžiulis miestas, milžiniškas turgus, grįstos gatvės, daug rūmų, administracinių ir karinių pastatų, gražūs sodai, tvarkingos užsienio misijos, viešbučiai ir užeigos namai dvasiškai ir fiziškai išsekusiems keleiviams pasirodė tarytum išsivadavimas. Prie miesto užkardos zaptijai juos rūpestingai iškratė – Sato ir Gevorką po kelių išgąsčio minučių pavyko įsivežti kaip tarnus – tačiau gatvių vaizdai, ramiai vaikštinėjantys žmonės suteikė belaisvių sieloms laisvės regimybę.
Misionieriai ir bendruomenės atstovai čia juos sutiko visiškai kitaip negu Maraše ar Aintabe. Misionieriai buvo taip užsivertę darbais, pareigomis ir rūpesčiais, visur buvo tiek biurokratizmo, kad Aramas nenorėjo jų prašyti pagalbos. Sau ir šeimai jis gavo du kuklius kambarius. Čionykštė armėnų bendruomenė buvo labai turtinga, todėl žmonės šykštesni ir labiau įsibaiminę negu neturtingi Aintabo gyventojai. Susirūpinimas ateitimi buvo juo didesnis, nes jie turėjo daugiau ką prarasti negu kiti. Ir dar: kai pastorius imdavo pasakoti apie Zeituną, tuoj pastebėdavo, kad nelemto miesto vardas didmiesčio broliams armėnams sukeldavo nemalonų jausmą. Matyt, prieš vyresnybę jie norėjo pasirodyti, kad neturi nieko bendra su tais, kurie smerkiami ir laikomi nepataisomais maištininkais. Zeituno pastoriaus buvimas tarp jų galėjo pridaryti nemalonumų. Dabar reikia iš paskutiniųjų stengtis rodyti fanatišką ištikimybę valstybei ir nebendrauti su įtartinais asmenimis. Pastoriui pasiūlė piniginę paramą, esą daugiau niekuo negali jam padėti. Jis padėkojo ir atsisakė.
Laiko liko mažai, ir Tovmasianas turėjo nuomotis vežimą; stovėjimo vietose laukė gana daug vežikų. Iš pradžių savininkas nenorėjo net kalbėti apie tokią ilgą ir sudėtingą kelionę iki pat pajūrio, net už Antiochijos. Pasipiktinęs tokiu prašymu jis griebėsi už feso. Bet paskui, daug kartų kartodamas „Inšalah“ ir „Alah bilir“26 ėmė derėtis dėl kainos, reikalaudamas du trečdalius sumokėti iš anksto. Taip ir buvo padaryta. Kiti vežikai būtų pasielgę lygiai taip pat, pastorius tai žinojo. Aramas pasirinko kelią per Aleksandretę, nors šis buvo ilgesnis ir darė didelį lanką. Tikėjosi po dviejų kelionės dienų privažiuoti kelią, sukantį į Antiochiją, o nuo ten per dvidešimt keturias valandas pasiekti namus. Bet pirmąją kelionės dieną, prieš pat saulėlydį, vežikas nulipo nuo pasostės, susirūpinęs apžiūrėjo arklių kanopas, ratus ir ašis ir pareiškė, kad jam jau užteksią, arkliai nuvaryti, vežimas perkrautas, be to, ne jo pareiga vežioti po pasaulį visokius armėnus, todėl jis tuoj pat suksiąs atgal, kad iki sutemos pasiektų Turontą, kuriame gyvena jo giminaičiai. Nepadėjo jokie prašymai, netgi pasiūlyta nemaža pinigų suma. Jis savo dalį jau atsiėmęs, daugiau jam nieko nereikia, kilniaširdiškai aiškino turkas. Tačiau jis vis dėlto galįs jiems padėti, be atlyginimo nuvežti iki Turonto, o ten jie galėsią puikioje jo giminaičių užeigoje gerai pailsėti ir išsimiegoti tikrose lovose. Pastorius Tovmasianas pakėlė lazdą ir būtų išlupęs tam begėdžiui kailį, jei Hovsana nebūtų stvėrusi jam už rankos. Tada turkas išmėtė iš vežimo jų daiktus, trūktelėjo vadžias ir paliko penkis žmones tuščioje, nykioje vietovėje. Jie dar valandą ėjo keliu, tikėdamiesi prieiti kokį kaimą ar sutikti vežimą. Tačiau kiek akys užmato, nebuvo nieko, nei vežimo, nei daržinės, nei pašiūrės, nei kaimo. Vėl teko praleisti naktį po atviru dangumi. Naktis pasirodė ilgesnė už pirmąją, nes buvo visiškai netikėta. Kelio vingis švietė blyškioje mėnesienoje tarytum grėsmingi lenkto kardo ašmenys. Jie sugulė toliau nuo kelio ant plikos žemės. Tačiau ir žemė, visų žmonių motina, šį kartą armėnams pasirodė nesvetinga. Iš apačios pro antklodes veržėsi drėgmė, o virš galvų tarsi užvožtas gaubtas kabojo slogus pelkės oras, kuriame savo nuodingą giesmę giedojo uodai. Gevorkas ir pastorius ėjo sargybą, pastorius neišleido iš rankų medžioklinio šautuvo, kurį buvo gavęs iš Marašo misionierių.
Tačiau didžiausias vargas jiems dar buvo prieš akis: penkiasdešimt valandų kelio iki Johunoluko. Tikra Dievo malonė, kad neatsitiko nelaimė Hovsanai, kad nepalūžo Iskuhi. Pastorius padarė klaidą, nenorėjo eiti pagrindiniu keliu ir per anksti pasuko mažu keliuku į pietų pusę. Kai nuėjo kelias mylias, kelias tiesiog pranyko. Teko ilgai ieškoti, klaidžioti, ir šiame paskutiniame erškėčiuotame kelyje pravertė neišsenkanti Gevorko jėga. Jis pakaitomis ilgas kelio atkarpas nešdavo moteris ant nugaros. Nešulius jie netrukus paliko pakelėje. Pastorius žingsniavo pirmas, galvodamas tik viena: nepamesti krypties, nuolat žvalgytis į pakrantės kalnų debesis. Retkarčiais pasirodydavo keliukas, kuriuo eiti būdavo šiek tiek lengviau, upelius įveikdavo sutrešusių lentų lieptais. Kartais juos paveždavo kangni, jaučių traukiamas vežimas. Iš sutiktų žmonių jie nepatyrė nieko bloga. Tie nedaugelis musulmonų, kuriuos sutiko kelyje, kaimiečiai, elgėsi draugiškai, duodavo atsigerti vandens, pavaišindavo sūriu. Jei kas būtų juos užpuolęs, jie nebūtų pajėgę apsiginti. Net Aramas, gana stiprus vyras, ėjo svirduliuodamas,
Garbė Alachui. Alachas žino (arab.).