Roza pažinojo Hedą Hoper. Rozos nuomone, 1942-aisiais Heda Hoper nebuvo blogiausias žmogus pasaulyje, Amerikoje ar netgi Holivude. Heda Hoper nekentė Ruzvelto ir parašė keletą blogybių apie žydus, bet iš to nieko baisaus neišėjo, o dar pagarsėjo pasakiusi, kad pilietinių teisių judėjimas kenkia juodžiams. Hedą Hoper skaitė trisdešimt du milijonai žmonių.

      Antradienį Heda Hoper paskambino Rozai į vasarnamį ir pakvietė kitą dieną susitikti pietų. Roza nusivalė raudoną nagų laką ir nusilakavo rausvai. Apsirengė dramblio kaulo gabardino kostiumą, užsidėjo skrybėlę ir užsimovė pirštines. Heda Hoper užsisakė arbatos su ledukais ir Kobo salotų. Roza norėjo sumuštinio su mėsa, bet užsisakė to paties. Heda Hoper padavė Rozai pusiau perlenktą Los Angeles Times. Viduje buvo trys Rozos ir Airisės nuotraukos iš Malibu.

      Roza tarė:

      – Jei tas fotografas būtų bent minutę palaukęs, būtų pamatęs, kaip tėškiau jai antausį. Gyvenime nebuvau taip supykusi.

      Heda taip pat pažvelgė į nuotraukas ir ant viršaus padėjo dar vieną, kurioje Roza bučiavo Airisės krūtinę. Siurbtelėjo savo arbatos su ledukais, Roza siurbtelėjo savo. Tarė:

      – Tiesą sakant, panele Hoper, net nežinojau, kad tokių merginų būna. Pakvietė mane į paplūdimį. Maniau, mes draugės. Nežinojau, ką daryti.

      Heda Hoper neištarė nė žodžio. Pajudino ranką, prieš šviesą sublizgo žiedai. Suvalgė kelis kąsnius salotų.

      Roza kalbėjo toliau:

      – Man atrodo, tokios merginos kenkia visam Holivudui. Jos tiesiog… čia netinkamos.

      Heda paprašė dar šiek tiek padažo.

      Roza kukliai sunėrė prieš save rausvas rankas.

      – Gerbiu jus už tai, kad saugote Holivudo dorovę, panele Hoper. Tikrai. Štai kažkurią dieną, dar prieš šitą baisų nesusipratimą, kaip tik sakiau Bakui, Bakui Kolinsui, savo sužadėtiniui; ar žinojote, kad mes susižadėję? Slėpėme tai nuo visų, nors nemanau, kad nereikšmingi mūsų meilės reikalai galėtų jus sudominti… Tai va, aš visada sakiau, kad visų šio verslo atstovų pareiga – palaikyti tinkamo pobūdžio filmus ir tinkamos rūšies žmones.

      Paskambinusi savo agentui, Roza pasakė, kad tikisi sulaukti ko nors gero iš savo romantiškų jausmų Bakui, o tada nukėlė telefono ragelį ir dvi dienas sirgo. Ketvirtadienį laikraštyje pasirodė Rozos nuotrauka. Ją pateikė studija, o nuotraukoje Roza ir Bakas Kolinsas šypsojosi vienas kitam, už pakinktų laikydami gražiąją jo kumelę Žvaigždę. Šeštadienį studija nuvežė Rozą, Baką ir fotografą į vasarnamį visai netoli to Malibu paplūdimio, o sekmadienį jiems buvo paskirtas visas laikraščio atvartas, kuriame jiedu stovėjo priešais vasarnamį ir priešais Šv. Apaštalo Tomo episkopalinę bažnyčią. Roza laikėsi įsikibusi Bako rankos. Važiuojant atgal, Bakas pasiūlė:

      – Ir iš tiesų galėtume pavakarieniauti kartu.

      – Reikės, – pritarė Roza ir priglaudė galvą prie stambaus jo peties.

      Straipsnyje Heda Hoper pacitavo Rozos žodžius: „Jeigu myli, kam laukti?“ Kitoje eilutėje panelė Hoper parašė: „Ir tikrai, kam? Šiedu balandėliai pasirengę glaustytis ir burkuoti naujajame savo lizdelyje, o mes jiems linkime geriausios kloties!“ Pirmadienį redaktoriaus skiltyje panelė Hoper parašė: „Holivude visada bus nemalonių elementų, abejotino elgesio moterų (kurių tikrai negalime pavadinti damomis), galinčių nuvilioti jauną merginą į pavojingą, prastos reputacijos mūsų mažojo miestelio rajoną. Pasielkite teisingai, pone Mejeri.“

      Roza perskaitė kiekvieną žodį. Kino studijos „MGM“ viešųjų ryšių vadovas paskambins vienam žmogui, tas paskambins dar vienam, o kai antradienį Airisė pasirodys filmavimo aikštelėje, jos nebeįleis pro vartus. Sargas paduos jai popierinį maišelį su segtukais, jos bateliais ir šilkiniu chalatu. Airisei dar nebuvo devyniolikos, o karjera jau baigėsi. Rozai teko matyti nemažai merginų, kurias ištiko toks galas.

      Ji žinojo, kad Airisei skambinti negalima. Po to Airisė ieškojo padavėjos darbo šalia studijos, nes ten visi ją pažinojo ir mėgo, bet vadovas nemokamai davė jai puodelį kavos ir gabalėlį pyrago, ir Airisė suprato, ką tai reiškia. Airisė prašėsi priimama dirbti į „Ohrbacho“ ir „Bullocko“ parduotuves, bet pardavėjos paėmė jos prašymą ir, netarusios nė žodžio, padėjo ant popierių krūvos.

      Franciskas Diegas laikė save menininku. Jis jau trisdešimt metų darė makiažą gražioms moterims, dailioms merginoms ir ne vienam itin patraukliam vyrui. Jam teko piešti tamsiai raudonas lūpas, išlenktas it Kupidono lankas, subtiliai rausvinti skruostus, ryškinti išplėstas lyg Betės Būp akis, siaurus, pieštuku pieštus plauko pločio antakius, o paskui – tankius, glotnius antakius ir „Maybelline“ stiliaus blakstienas, ir stambias, lyg avietės sultingas, gundančias tuoj pat jų paragauti lūpas. Kai neturėdavo iš ko rinktis, dažė burokėlių sultimis ir talku, o kai buvo neįmanoma gauti nailoninių kojinių, – piešė siūles savo seseriai ant kojų. Susipažino su Maksu Faktoru. Velionis Maksas Faktoras nusivedė jį smagiai pasilinksminti į keletą Malibu barų, o už tai Franciskas pademonstravo jam, kaip kempinėle galima geriau ištepti makiažo pagrindą. Vis dar sugebėdavo šokti čarlstoną su naujomis žvaigždutėmis ar lenkti ranką su jaunikliais. Mėgo merginas, kurios žvelgdavo kupinomis dėkingumo akimis, vos suimtos už smakriuko – smailaus, apvalaus ar kampuoto lyg cukraus kubelis, bet vis tiek žavingo. Iš tiesiog dailių merginų jis kurdavo gražuoles. Retos gražuolės jo rankose tapdavo neužmirštamos. Paprastą kaimo mergaitę jis pavertė Egipto princese, o paskui, jai plaukte įplaukus į filmavimo aikštelę, suprato, kad dabar ji jau žino, kas esanti.

      Jis mylėjo vaikinus, kurie leidosi mylimi ir leisdavo nupiešti jiems mažyčius rausvus ūsiukus ar kreivus antakius arba kyštelėti petuką ant kairiojo peties, žinodami, kad nuo jo priklauso jų karjera. Jam patiko netgi tie, kurie sprogdavo iš puikybės. Kartą jam paskambino siuvėjas, pas kurį atėjo garsus aktorius, kad susiaurintų jam kelnių liemenį. Tas aktorius visiems papasakojo, ko nori iš siuvėjo, o siuvėjas visiems papasakojo, kad problema – ne siauras liemuo, o turinio stoka šiek tiek žemiau. Jei turi šitiek tuštybės, pasidarai pažeidžiamas lyg moteris, – būtent taip manė Franciskas. Jis šią problemą išsprendė, pasirinkęs